Šiuolaikinėje analitinėje metafizikoje esama įvairių argumentų už abstrakčių objektų egzistavimą. Gottlobas Frege (1884) teigia, kad matematinio pažinimo objektyvumas ir a priori statusas parodo, jog matematiniai objektai negali būti tapatūs nei išoriniam materialiam pasauliui, nei mūsų idėjoms (Vorstellung). Jei matematiniai objektai būtų tapatūs išoriniam materialiam pasauliui, tai, pasak Frege’s, matematikos tiesos būtų tik empiriniai apibendrinimai, o tai prieštarautų matematinių tiesų a priori statusui. Kita vertus, jei matematiniai objektai būtų mūsų proto idėjos, tai nebūtų įmanoma paaiškinti fakto, kad skirtingi matematikai tyrinėja vieną ir tą patį objektą, pavyzdžiui, skaičius ar Pitagoro teoremą. Fregei idėjos – tai mūsų sąmonėje esančios reprezentacijos, kurios yra individualios: neįmanoma patirti ar pasidalinti vienas kito unikalia patirtimi. Frege’s (1997 [1918]: 337) teigimu, turime postuluoti trečią – abstrakčių objektų – sritį, nepriklausomą ir nuo materialaus išorinio pasaulio, ir nuo mūsų proto idėjų.
Esama ir kitų argumentų už abstrakčių objektų egzistavimą. Garsusis Willardo V. O. Quine’o (1955, 1976, 1981, 1986) ir Hilary’o Putnamo (1971, 2012) neišvengiamumo argumentas (indispensability argument) teigia, kad reikia įsipareigoti matematinių objektų egzistavimui, kadangi jie neišvengiami mūsų geriausiose mokslinėse teorijose. Šis samprotavimas susideda vos iš dviejų prielaidų. Pirmoji teigia, kad būtina ontologiškai įsipareigoti tiems ir tik tiems objektams, kurių negalime išvengti geriausiose mokslinėse teorijose. Antra prielaida tvirtina, kad mūsų turimos geriausios mokslinės teorijos (pvz., šiuolaikinė fizika) negali apsieiti be matematinių objektų. Taigi daroma išvada, kad turime įsipareigoti matematinių (taigi, ir abstrakčių) objektų egzistavimui (plačiau žr. Putnam 1971, Colyvan 2019).
