Žodis esmė yra kilęs iš lotyniško žodžio essentia, o pastarasis – tai Cicerono pasiūlytas Aristotelio frazės to ti ên einai vertimas. Jei šią Aristotelio frazę išverstume pažodžiui, ji reikštų „tai, kas buvo būti“. Čia turima galvoje, kad objektams būdingas tam tikras buvimo būdas, dėl kurio jie yra būtent tokie, kokie yra (Met. 1014b16-1015a12, 1029b10-1033a24). Aristoteliškosios filosofijos nuostatomis ir sąvokomis paremtoje Viduramžių filosofinėje tradicijoje ir toliau plėtojami esmės filosofemos apmąstymai. Tomas Akvinietis garsiajame veikale De ente et essentia teigia, kad daikto prigimtis – tai jo esmė veikimo atžvilgiu, o esmiškumas (quidditas) „(…) apima tai, ką žymi apibrėžimas, bet esme vadinama atsižvelgiant į tai, kad esinys egzistuoja per ją ir joje“ (2009: 9). Naujųjų laikų filosofas Johnas Locke’as teigė, jog esme pirmaprade šio žodžio reikšme derėtų laikyti „kokio nors daikto būtį, dėl kurios jis yra tai, kas yra“ (2000: 368).
Šiuolaikinės modalinės metafizikos kontekste bandant atliepti klasikinę esmės sampratą formalios modalinės logikos teikiamomis priemonėmis individo esmė suprantama kaip esminė ir būtinai unikali individo savybė. Esminė individo savybė – tai tokia savybė, be kurios individas negalėtų egzistuoti nesiliovęs būti pačiu savimi. Pavyzdžiui, dažnu atveju sutinkama, kad būti žmogumi yra viena iš esminių Sokrato savybių. Būtinai unikali individo savybė – tai tokia savybė, kuria negali pasižymėti joks kitas individas. Pavyzdžiui, galima manyti, kad būti Dvasios fenomenologijos autoriumi yra būtinai unikali, nors ir neesminė Georgo Hegelio savybė, t. y. neįmanoma, kad kažkoks kitas individas būtų parašęs Dvasios fenomenologiją, nors pats Hegelis galėjo egzistuoti ir šio veikalo neparašęs.
Esmė čia suprantama kaip savybė, kuri atitinka ir esminės, ir būtinai unikalios savybės kriterijus. Kitaip tariant, sakoma, kad savybė E yra esmė, jei ir tik jei (i) E gali būti instancijuota, (ii) kiekviename galimame pasaulyje visiems x, jei x turi E, tai E yra esminė x savybė ir (iii) nėra tokio galimo pasaulio, kuriame egzistuotų kažkas netapataus x ir turėtų savybę E (plg. Plantinga 1974: 70–77, 1976: 149–152, Jager 1982: 337, Roca-Royce 2011: 72). Taigi, individo esmė yra tokia savybė, kuria jis pasižymi visuose galimuose pasauliuose, kuriuose jis egzistuoja, ir kuria negali pasižymėti joks kitas individas.