Instanciacija – tai santykis tarp požymio ir tuo požymiu pasižyminčio individo. Jei a yra P, tai sakoma, kad a instancijuoja savybę P. Esama skirtingų intanciacijos sampratų. Jeigu remiamasi nuostata, kad predikatų semantinės reikšmės yra objektai, tada numatoma, kad instanciacijos santykis funckionuoja kaip klijai, sukabinantys du objektus į vieną visumą: tai, kad a yra P, aiškinama faktu, kad objektas a instancijuoja kitą objektą – požymi būti P. Ši instanciacijos samprata daugelio autorių kritikuojama, mat ji veda į begalinį regresą. Remiantis šia samprata faktą, kad objektas a instancijuoja požymi būti P, turėtume aiškinti faktu, jog esama instanciacijos2 santykio tarp a, instanciacijos ir požymio būti P; tačiau tam, kad paaiškintume pastarąjį faktą, reikėtų įvesti dar vieną papildomą instanciacijos santykį. Ir taip be galo be krašto.
Kita vertus, jeigu remiamasi nuostata, kad predikatų semantinės reikšmės yra ne objektai, bet savybės, tada instanciacijai nelieka jokios substancialios aiškinamosios rolės, mat savybės ir yra tokio pobūdžio esatys, kurios arba yra, arba nėra išpildytos objektų. Instanciacija čia gali būti suprasta, kaip santykis tarp objekto a ir savybės P, kuris numato, kad a yra P: λX. λy. Xy.