Aktualizmo ir posibilizmo kontroversija – tai šiuolaikinėje modalinėje metafizikoje vykstanti diskusija dėl vien galimų individų buvimo. Aktualizmas yra nuostata, kad viskas, kas bet kokiu būdu yra, faktiškai egzistuoja, o posibilizmas – tai aktualizmui priešinga pažiūra, numatanti, kad tarp absoliučiai visų objektų yra ir faktiškai egzistuojančių, ir vien galimų objektų, t. y. tokių, kurie yra galimi, kažkokiu būdu yra, tačiau faktiniame pasaulyje neegzistuoja. Posibilistai priima perskyrą tarp egzistavimo ir buvimo: jų manymu, esama ir vien galimų, ir faktiškai esančių individų, tačiau tik pastarieji egzistuojantys. Aktualizmo atstovai atmeta skirtį tarp egzistavimo ir buvimo nesutikdami, kad esama ar galėtų būti vien galimų individų.
Idėjiškai aktualistinių nuostatų šaknys glūdi jau antikinėje filosofijoje. Pavyzdžiui, Parmenido veikale „Apie prigimtį“ deivės išsakoma mintis, kad „niekada nepavyktų priversti nesamybių būti“ (Parmenidas 1990: B7), žvelgiant retrospektyviai yra aktualistinė. Čia numatoma principinė dichotomija tarp to, kas yra, ir to, ko nėra, nepaliekant jokio buvimo statuso tam, ko nėra. Tai, ko nėra, paprasčiausiai negali egzistuoti. Istoriškai realesnę įtaką šiuolaikiniams aktualistams vis dėlto turėjo Willardo V. O. Quine’o straipsnyje Apie tai, kas yra (1948) ginamos metaontologinės nuostatos, numatančios, kad yra viena egzistavimo prasmė, t. y. ta, kurią išreiškia dalinis kvantorius. Pagal kvainišką metaontologiją frazės „kai kurie objektai yra asilai“, „yra asilų“, „asilai egzistuoja“ išreiškia tą patį – čia nėra skirties tarp buvimo ir egzistavimo. Aktualizmo atstovai pritaiko šią kvainišką metaontologiją modalinės metafizikos kontekste.
Pagrindinis aktualistų priekaištas jų oponentams yra jų tvirtinamas posibilistinės pozicijos prieštaringumas. Aktualus pasaulis – tai faktinis pasaulis, tas, kuris iš tikrųjų galioja. Pasak aktualistų, tai, kas faktiškai egzistuoja, tai, kas egzistuoja, ir tai, kas yra, sutampa. Laikantis šios nuostatos teigti, kad yra vien galimų objektų, yra prieštaringa, nes tai reiškia, kad „yra x, kuris yra galimas ir faktiškai neegzistuoja“. Žvelgiant iš aktualistų išpažįstamos metaontologijos perspektyvos „yra x“ paprasčiausiai reiškia „x egzistuoja“, o „x faktiškai neegzistuoja“ reiškia „x neegzistuoja“, todėl išvertę yra vien galimų objektų į aktualizmo kalbą gauname teiginį „egzistuoja x, x yra galimas ir x neegzistuoja“. Taigi, paradigminė posibilistinė tezė, aktualistų teigimu, yra prieštaringa.
Posibilizmo atstovai taip pat turi gilias istorines šaknis bei savų priekaištų aktualistams. Posibilistinių pažiūrų ištakos irgi siekia antikinę filosofiją. Pavyzdžiui, Seneka (2007: 153) pristatydamas stoikų filosofiją teigia:
[Stoikams] pasaulyje kai kas yra, kai ko nėra. Pasauliui priklauso ir tai, ko nėra, kas įsivaizduojama, pavyzdžiui, kentaurai, gigantai ir visa kita, kas dėl klaidingos minčių tėkmės gauna tam tikrą realiai neegzistuojantį pavidalą.
Anot Senekos, stoikai postuluoja neegzistuojančius objektus norėdami paaiškinti sąmonės intencionalumą, ypač tuos atvejus, kai sąmonė nukreipta į tai, ko nėra. Reikšmingesnę įtaką šiuolaikiniams posibilistams turėjo Bernardo Bolzano ir jo mokinio Aleksijaus Meinongo filosofija, kurioje tai, kas yra, skirstoma į dvi pamatines kategorijas: į tikrai esančias esybes (į tuos Dinge, kurie turi Wirklichkeit) ir į substistuojančias esybes (į tai, kas turi Bestand). Dalis substituojančių esybių yra vien galimos – jos nėra tikrai esančios ir faktiškai neegzistuoja, tačiau galėtų būti ir faktiškai egzistuoti (jos yra, Bolzano teigimu (1837: 184–186), bloße Möglichkeit) (taip pat žr. Meinong 1915, 1960, Routley 1980).
Šiuolaikinės analitinės metafizikos kontekste ginčas tarp aktualistų ir posibilistų plėtojamas galimų pasaulių semantikos kontekste (plačiau žr. Modalinė logika). Esminis aktualistams kylantis iššūkis – paaiškinti, kaip iš aktualistinių perspektyvų interpretuoti galimų pasaulių semantiką.
Standartinės galimų pasaulių semantikos kvantorinei modalinei logikai modelis (Kripke 1963) susideda iš aibės pasaulių W, domeno funkcijos D, kuri kiekvienam pasauliui w priskiria domeną Dw (tame pasaulyje egzistuojančių individų aibę), ir interpretacinės funkcijos V, kuri kiekvienai individinei konstantai k priskiria denotaciją iš visų vietinių domenų sąjungos DU – V(k) ∈ DU, o kiekvienam n-viečiam predikatui Pn priskiria aibę sutvarkytų n-viečių aibių, kurios nariai taip pat gaunami iš visų vietinių domenų sąjungos – V(Pn) ⊆ DU n. Galimų pasaulių semantikos kontekste formulėms priskiriama teisingumo reikšmė tik galimų pasaulių atžvilgiu. Bandant pateikti rekursyvų formulių tiesos modelyje apibrėžimą, kyla klausimas, kokia turėtų būti kvantorių ∀ ir ∃ aprėptis pasaulyje w: tik pasaulio w domenas Dw ar visų vietinių domenų sąjunga DU? Aktualistinės ir posibilistinės pozicijų atstovai į šį klausimą atsakys skirtingai. Pirmieji mano, kad pasaulyje w kvantorių galiojimo sritis yra tik w pasaulio domene esantys individai – kitokių individų, jų nuomone, išvis nėra. Taip interpretuoti kvantoriai modalinės logikos kontekste vadinami aktualistiniais. O posibilistai atsakys priešingai – jų nuomone, pasaulyje w kvantorių galiojimo sritis yra visų vietinių domenų sąjunga: kadangi tarp absoliučiai visų individų esama ir vien galimų, ir faktiškai esančių (tų, kurie egzistuoja pasaulyje w), kvantoriai aprėpia ir vienokius, ir kitokius individus. Taip interpretuoti kvantoriai modalinės logikos kontekste vadinami posibilistiniais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aktualistinė kvantorių interpretacija gerai atliepia filosofinę aktualizmo poziciją ir kad šios pozicijos atstovams nekyla problemų interpretuojant galimų pasaulimų semantiką. Toks įspūdis yra klaidingas, ir tai nesunku pastebėti apsvarsčius metakalbos vaidmenį galimų pasaulių semantikoje. Aktualistinėje kvantorinėje modalinėje logikoje sakinio:
- galėjo egzistuoti objektas, kuris nėra tapatus nė vienam iš aktualiai esančių objektų.
– teisingumo sąlygas nusakome tokiu būdu, kuris mus priverčia įsipareigoti vien galimiems individams (jei priimame, kad (1) yra teisingas). Sakinys (1) yra teisingas, jei ir tik jei yra toks galimas pasaulis w (≠ w@, kur w@ – tai faktinis pasaulis), kuriame egzistuoja individas, kuris nėra tapatus nei vienam iš pasaulyje w@ egzistuojančių individų (paprastumo dėlei priimame, kad visi galimi pasauliai yra prieinami visiems galimiems pasauliams; plačiau žr. Modalinė logika). Taigi aibė Dw turi tokį narį, kuris nėra Dw@ narys. Jei DU yra visų Kripkės modelio galimų pasaulių domenų sąjunga, tai Dw@ ⊂ DU. Taigi, yra toks DU narys, kuris aktualiai neegzistuoja. Kadangi jis yra DU narys, tai jis kažkokiu būdu yra, kadangi aibės negali turėti nesančių narių – nesančių objektų remiantis aktualistinėmis nuostatomis paprasčiausiai nėra. Kita vertus, šis narys aktualiai neegzistuoja, nes jis nėra faktinio pasaulio domeno Dw@ narys. Taigi, yra kažkas, kas faktiškai neegzistuoja. Tačiau aktualistai nori priimti tai, kad „absoliučiai viskas, kas bet kokiu būdu yra, egzistuoja aktualiai“.
Iš šio svarstymo plaukia išvada, kad negalime suderinti klasikinės Saulo Kripkės galimų pasaulių semantikos ir aktualizmo su sakinio (1) priėmimu (plačiau žr. Plantinga 1976: 139–141; Linsky & Zalta 1994: 439, Jacinto 2016: 24–26). Tai kertinis posibilistų priekaištas aktualistams. Šiuolaikinėje modalinėje metafizikoje egzistuoja bent trys pagrindinės aktualistinės pozicijos, bandančios vienaip ar kitaip atsakyti į šį priekaištą:
- Bernardo Linskio ir Edwardo N. Zaltos (1994, 1996) bei Timothy’o Williamsono (1998, 2002, 2010, 2013) siūloma necesitistinė pozicija (žr. Necesitizmas ir kontingentizmas), kuria remiantis būtina, kad visa kas, būtinai būtų kažkas. Šie autoriai taip pat laikosi nuostatos, kad konkretūs individai (medžiai, kėdės ir t. t.) gali egzistuoti būdami nekonkrečiomis esatimis. Necesitistinės pozicijos atstovai teigia, kad mūsų intuicija, jog (1) yra teisingas teiginys, turėtų būti aiškinama kaip intuicija, jog faktiškai nekonkretūs objektai galėjo būti konkretūs. Šiuo būdu išsprendžiamas klausimas, kokiu būdu galime turėti aktualistinę kvantorinę modalinę logiką.
- Alvino Plantingos (1974, 1976) ir Thomas’o Jagerio (1982) siūloma nekintamu esmių domenu grįsta galimų pasaulių semantika, kuria remiantis į galimų pasaulių domenus patenka individų esmės, o ne patys individai. Individo x esmė čia suprantama kaip savybė E, kuri (i) gali būti instancijuota, (ii) kiekviename galimame pasaulyje, visiems x, jei x turi E, tai E yra esminė x savybė ir (iii) nėra tokio galimo pasaulio, kuriame būtų kažkas netapataus x’ui, kas turėtų savybę E. Plantingos ir Jagerio siūlomoje formalioje semantikoje turime nekintamą esmių domeną bei individų domeno funkciją, kuri kiekvienam modelyje esančiam galimam pasauliui priskiria tame pasaulyje instancijuotų esmių aibę. Kadangi vieną esmę gali instancijuoti tik vienas individas, tai atitinkamai instancijuotų esmių aibę galime interpretuoti (bent tam, kad pasiektume formalios semantikos tikslus) kaip individų aibę. Besilaikant šios sampratos, teiginio (1) teisingumo sąlygų analizė leidžia išlaikyti aktualistines nuostatas, nes šis teiginys yra teisingas, jei ir tik jei yra bent viena esmė, kuri yra instancijuota kažkuriame galimame pasaulyje w (≠ w@), bet kuri nėra instancijuota faktiniame pasaulyje w@.
- Arthuro Prioro (1957, 1969), Roberto Adamso (1981) bei Roberto Stalnakerio (1994, 2010, 2012, 2016) pozicija, besiremianti tuo, kad visos galimybės yra arba de re faktinių individų galimybės, arba bendrinės galimybės. Vadovaujantis šia pozicija, galime teigti, kad galėjo egzistuoti kažkas, ko faktiškai nėra, tačiau nesutiktine, kad ši galimybė yra kažkokio konkretaus individo. Toks požiūris yra problemiškas, nes arba atmetami pamatiniai modalinės logikos principai, pavyzdžiui, būtinumo įvesties išvedimo taisyklė, arba modalinės logikos semantikos modelius siūloma suprasti iš dalies instrumentiškai (plačiau žr. Menzel 2021: §4.2.)
Taip pat verta paminėti, kad, dalies autorių nuomone (Williamson 2013: 22 –25), derėtų peržengti filosofiškai painią aktualizmo ir posibilizmo kontroversiją pakeičiant ją necesitizmo ir posibilizmo kontroversija – klausimu, ar individai egzistuoja būtinai (žr. Necesitizmas ir kontingentizmas). Aktualizmo ir posibilizmo kontroversija čia vadinama painia, nes joje vartojama egzistavimo kategorija skirtingų autorių suprantama skirtingai. Egzistavimo terminą pakeitus logiškai skaidresniu buvimo kažkuo (tiksliau kalbant, buvimo tapačiu kažkam) terminu aktualistinė pozicija tampa trivialiai teisinga, o posibilistinė tezė tampa prieštaringa. Vartojant buvimo kažkuo terminą vienintelis įmanomas aktualizmo ir posibilizmo kontroversijos substancialus turinys – tai necesitizmo ir kontingentizmo kontroversija. Kitaip sakant, klausimas, kokio pobūdžio individai patenka į kvantorių galiojimo sritį – egzistuojantys ar ir egzistuojantys, ir vien galimi – turi būti keičiamas klausimu, ar kiekviename pasaulyje yra tie patys ar galimai vis kiti individai, patenkantys į paties plačiausio kvantoriaus galiojimo sritį (žr. Necesitizmas ir kontingentizmas).
Literatūra
Adams, R. M., 1981. Actualism and Thisness. Synthese, 49: 3–41.
Bolzano, Bernard, 1837 [2014], Wissenschaftslehre, 4 volumes, Sulzbach: J. E. v. Seidel. Translated as Theory of Science, 4 volumes, Paul Rusnock and Rolf George (trans.), Oxford: Oxford University Press, 2014.
Jager, T., 1982. An Actualist Semantics for Quantified Modal Logic. Notre Dame Journal of Formal Logic, 23(3): 335–49.
Jacinto, B., 2016. Necessitism, contingentism and theory equivalence (Phd. thesis). University of St Andrews.
Kripke S. A., 1963. Semantical Considerations on Modal Logic. Acta Philosophica Fennica, 16: 83–94.
Linsky, B. & Zalta, E. N., 1994. In Defense of the Simplest Quantified Modal Logic. Philosophical Perspectives, 8: 431–458.
Linsky, B. & Zalta, E. N., 1996. In Defense of the Contingently Nonconcrete. Philosophical Studies, 84: 283–294.
Meinong A., 1915. Über Möglichkeit und Wahrscheinlichkeit. Leipzig: J. A. Barth.
Menzel, C., 2020. In Defense of the Possibilism–Actualism Distinction. Philosophical Studies, 177 (7): 1971-1997.
Menzel, C., 2021. Actualism. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2021 Edition), E. N. Zalta (ed.), URL = <https://plato.stanford.edu/archives/fall2021/entries/actualism/>.
Parmenidas. 1991. „Apie prigimtį“, vertė M. Adomėnas, in Naujasis židinys 10: 3–7.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Plantinga, A., 1976. Actualism and Possible Worlds. Theoria, 42: 139–60.
Prior, A. N., 1957. Time and Modality, Oxford: Clarendon.
Prior, A. N., 1969. The possibly-true and the possible. Mind, 78(312): 481–492.
Quine, W. V. O., 1948. On What There Is. The Review of Metaphysics, 2(5): 21–38.
Routley R., 1980. Exploring Meinong’s Jungle and Beyond. Canberra: Research School of the Social Sciences.
Seneca, L. A. P. (2005). Laiškai Lucilijui (3-iasis-ioji patais. laida. leid.). Tyto alba.
Stalnaker, R., 1994. The Interaction of Modality with Quantification and Identity. In: Modality, Morality and Belief: Essays in honor of Ruth Barcan Marcus, (eds.) W. Sinnott-Armstrong, D. Raffman & N. Asher, 12 –28. Cambridge: Cambridge University Press.
Stalnaker, R., 2010. Merely Possible Propositions. In: Modality: Metaphysics, Logic, and Epistemology, (eds.) Bob Hale & Aviv Hoffman, 21–32. Oxford: Oxford University Press.
Stalnaker, R., 2012. Mere Possibilities: Metaphysical Foundations of Modal Semantics. Princeton: Princeton University Press.
Stalnaker, R., 2016. Models and Reality. Canadian Journal of Philosophy, 46(4–5): 709–726.
Williamson, T., 1998. Bare Possibilia. Erkenntnis, 48(2/3): 257–273.
Williamson, T., 2002. Necessary Existents. Royal Institute of Philosophy Supplement, 51: 233–251.
Williamson T., 2010. Necessitism, Contingentism, and Plural Quantification. Mind, 119(475): 657–748.
Williamson, T., 2013. Modal Logic as Metaphysics. Oxford: Oxford University Press.
Plačiau skaityti
Išsamų įvadą į aktualizmo ir posibilizmo kontroversiją, aptartas problemas, galimus šių problemų sprendimo būdus bei istorinę ginčo genezę žr. Menzel 2021; klasikinį aktualistinį atsakymą pagrindiniam posibilistų priekaištui žr. Plantinga 1976; diskusiją dėl skirties tarp posibilizmo ir aktualizmo filosofinio relevantiškumo žr. Williamson 2013: 22–25 ir Menzel 2020.