Standartinėje modalinėje predikatų logikoje priimama nuostata, kad vienas ir tas pats individas gali egzistuoti keliuose galimuose pasauliuose. Pavyzdžiui, teigiant, kad Sokratas galėjo turėti kitokios formos nosį, numatome, jog egzistuoja (nefaktinis) galimas pasaulis, kuriame Sokratas egzistuoja ir turi kitokios formos nosį – jei šis galimas pasaulis būtų buvęs aktualus, tai Sokratas iš tikrųjų būtų turėjęs kitokią nosį. Kitaip tariant, standartinė modalinė predikatų logika ir įsipareigojimas, kad dalis objektų turi atsitiktinių savybių, numato, jog yra tapatybės atvejų tarp individų, egzistuojančių skirtinguose galimuose pasauliuose.
Įsipareigojus tarppasauliniams individams kyla teorinės problemos, vadinamos tarppasaulinės tapatybės problemomis (plačiau žr. Tarppasaulinės tapatybės problema). Chisholmo paradoksas – tai viena iš šių problemų.
1967-aisiais metais Rodericko Chisholmo publikuotame straipsnyje Identity through Possible Worlds: Some Questions pateikiamas samprotavimas, turintis parodyti, jog idėja, kad vienas ir tas pats individas gali egzistuoti keliuose galimuose pasauliuose, yra itin problemiška. Samprotavimas yra toks: tarkime, kad faktiniame pasaulyje w0 Adomas gyveno 930 metus, o Nojus – 950. Tada yra toks galimas pasaulis w1, kuriame Adomas gyveno 931 metus, o Nojus – 949. Bet tokiu atveju yra ir toks galimas pasaulis w2, kuriame Adomas gyveno 932 metus, o Nojus – 948. Eidami tolyn šia seka prieisime prie galimo pasaulio wm, kuriame Adomas gyveno 950 metus, o Nojus – 930. Jei po truputį keisdami Adomo ir Nojaus amžių galėjome „sukeisti vietomis“ jų gyvenimo trukmę išreiškiančias savybes, tai po truputį keisdami kitokio pobūdžio Adomo ir Nojaus savybes taip pat galėsime atlikti tą patį. Tarkime, pradžioje galime sukeisti jų vardus, ūgį, svorį, o tada kairės rankos raumenų ir kaulų sandarą ir t. t. Pamatinė idėja čia yra ta, jog kiekvieną kartą atlikdami vos matomą pokytį prieisime prie milžiniško pokyčio.
Chisholmas teigia, jog „galų gale mes pasieksime galimą pasaulį wn, kuris, atrodo, bus visiškai toks pat kaip ir mūsų faktinis pasaulis“ (1967: 3). Vienintelis skirtumas tarp šių pasaulių bus tas, jog Adomas galimame pasaulyje wn pasižymės tomis savybėmis, kuriomis Nojus pasižymi w0 (t. y. mūsų faktiniame pasaulyje), o Nojus galimame pasaulyje wn pasižymės tomis savybėmis, kuriomis Adomas pasižymi w0. Chisholmas retoriškai klausia: „[a]r Dievas galėjo turėti pakankamą pagrindą sukurti w0, o ne wn?“ Kitais žodžiais nusakant šio klausimo esmę: ar yra kažkas, kas metafiziškai grindžia šių pasaulių netapatumą?
Esminė problema čia yra ta, jog, atrodo, nėra jokio metafizinio pagrindo, galinčio skirti šiuos du pasaulius, tačiau ontologinis įsipareigojimas tarppasauliniams individams tiesiogiai veda prie tokių pasaulių, jei tik žengiame pakankamai mažais žingsniais.
Literatūra
Chisholm, R. M., 1967. Identity through Possible Worlds: Some Questions. Noûs 1(1): 1-8.
Dorr, C., Hawthorne, J. & Vakkuri, J., 2021. The Bounds of Possibility: Puzzles of Modal Variation. Oxford: Oxford University Press.
Forbes, G., 1985. The Metaphysics of Modality. Oxford: Oxford University Press.
Mackie, P., 2006. How Things Might Have Been: Individuals, Kinds, and Essential Properties. Oxford: Oxford University Press.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Plačiau skaityti: klasikinė Chisholmo paradokso formuluotę žr. Chisholm 1967; de re modalumų metafizikos tyrimus, kuriuose išsamiai nagrinėjamas Chisholmo paradoksas, žr. Plantinga 1974, Forbes 1985, Mackie 2006, Dorr et al. 2021.