Esminės ir atsitiktinės savybės

Šiuolaikinės analitinės metafizikos kontekste galima išskirti tris skirties tarp esminių ir atsitiktinių savybių sampratas: skeptinę-konvencionalistinę (atstovaujamą Willardo V. O. Quine’o), modalinę (siūlomą Saulo Kripkės ir Alvino Plantingos) ir tikrojo apibrėžimo (ginamą Kito Fine’o).

Skeptinė konvencionalistinė samprata

Vienas iš įtakingiausių analitinės filosofijos atstovų W. V. O. Quine’as kritikavo skirties tarp esminių ir atsitiktinių savybių pagrįstumą. Jis laikėsi nuostatos, kad objekto esminės ir atsitiktinės savybės priklauso ne nuo paties objekto prigimties, o nuo mūsų objekto apibūdinimo būdo. Šią poziciją Quine’as grindžia keliais samprotavimais.

Pirmasis samprotavimas (Quine 1960: 195–200). Tarkime, kad visi matematikai iš esmės yra protingi, bet atsitiktinai turi dvi kojas. Taip pat priimkime prielaidą, kad visi dviratininkai iš esmės turi dvi kojas, bet yra atsitiktinai protingi. Tarkime, kad Tomas yra ir matematikas, ir dviratininkas. Ką tokiu atveju turėtume sakyti apie patį Tomą? Kadangi jis matematikas, tai:

1. Tomas iš esmės protingas ir atsitiktinai turi dvi kojas.

Bet Tomas yra ir dviratininkas, taigi:

2. Tomas iš esmės turi dvi kojas ir atsitiktinai yra protingas.

Ar Tomas pats savaime, t. y. neatsižvelgiant į būdą, kuriuo mes jį apibūdiname, yra iš esmės protingas? Jei bandytume atsakyti į šį klausimą, tai turėtume tarti, kad buvimas protingu yra ir esminė, ir atsitiktinė Tomo savybė. Quine’as daro išvadą, kad jei nepateikiame objekto apibūdinimo, tai negalime klausti, ar objekto savybė S yra jam esminė ar atsitikinė. Jo nuomone, pastarasis klausimas prasmingas tiek pat kiek ir klausimas „ar šis objektas yra aukštesnis už?“ Abiejuose klausimuose trūksta prasminės sudedamosios dalies: pirmuoju atveju –  objekto apibūdinimo, o antruoju – objekto, už kurį kažkas yra ar nėra aukštesnis, įvardijimo.

Antrasis samprotavimas (Quine 1963: 145–150). Jei esminės ir atsitiktinės objekto savybės nepriklausytų nuo mūsų objekto apibūdinimo būdo, tai samprotavimas:

3. □(8 > 7)
4. planetų skaičius = 8

– vadinasi:

5. □(planetų skaičius > 7)

– būtų pagrįstas, nes išraiškos „8“ ir „planetų skaičius“ nurodo tą patį objektą, t. y. skaičių 8, taigi salva vertitate visuose sakiniuose galime sukeisti pirmąją išraišką su antrąja. Tačiau akivaizdu, jog planetų skaičius galėjo būti mažesnis nei 7, t. y. (5) teiginys yra klaidingas (pavyzdžiui, jei Marsas ir Merkurijus neegzistuotų, tai Saulės sistemos planetų būtų tik šešios). Quine’as daro išvadą, kad priklausomai nuo to, kaip mes nurodome, t. y. kokiu būdu specifikuojame skaičių 8, jis arba bus būtinai didesnis nei 7, arba ne. Ši skeptinė konvencionalistinė pozicija esminių ir atsitiktinių savybių skirties atžvilgiu didžia dalimi grindžiama Quine’o skepticizmu de re modalumų atžvilgiu.

Modalinė samprata

Didžioji dalis šiuolaikinės modalinės metafizikos atstovų nesutikdami su Quine’o pozicija teigia, kad skirtis tarp esminių ir atsitiktinių savybių yra objektyvi, t. y. teigiama, kad objektai patys savaime turi esmines ir atsitiktines savybes ir jog šią skirtį galime adekvačiai apibrėžti modaliniais terminais – pasitelkiant galimų pasaulių semantiką (possible worlds semantics) (žr. Modalinė logika). Laikomasi nuostatos, kad Quine’o skeptinė konvencionalistinė pažiūra esminių ir atsitiktinių savybių atžvilgiu yra nepagrįsta, nes jo samprotavimų prielaidos yra dviprasmės, o šią dviprasmybę eksplikavus samprotavimai sugriūva (pvz. Barcan 1967: 91–96). 

Pavyzdžiui, sakinį:

6.  visi matematikai yra būtinai protingi,

– galime suprasti dviem skirtingais būdais:

7. □∀x(Mx → Px)

– arba: 

8. ∀x(Mx → □Px)

– (kai M – yra matematikas, P – yra protingas). Sakinys (6) gali būti suprastas ir kaip de dicto, t. y. kaip (7), ir kaip de re, t. y. kaip (8) modalinis sakinys (žr. De re ir de dicto).  

Iš (7) ir iš fakto, kad Tomas yra matematikas, negalime išvesti Quine’o siekiamos išvados, kad:

9. □Pt

– (kai t – Tomas). Kita vertus, iš (8) ir iš fakto, kad Tomas yra matematikas, galime išvesti (9) sakinį, tačiau (8) sakinys yra absurdiškas, nes vargu, ar galima sutikti, kad jei Tomas yra matematikas, tai jis negalėtų egzistuoti nebūdamas protingas. Taigi, Quine’o pirmasis samprotavimas yra ydingas, nes, priklausomai nuo (6) sakinio išdviprasminimo, šis samprotavimas yra arba logiškai nepagrįstas, arba turi klaidingą prielaidą.

Atitinkamai galima teigti, kad Quine’o samprotavimas apie planetų skaičių ir skaičių 8 taip pat yra ydingas, nes:

(10) planetų skaičius būtinai yra didesnis už 7.

– yra dviprasmis sakinys. Viena vertus, (10) gali būti suprastas kaip:

(11) □(@(planetų skaičius) > 7).

– kita vertus, kaip:

(12) □(planetų skaičius > 7).

– (kai @ – aktualumo operatorius). Jei (10) suprasime kaip (11), tada šis sakinys yra teisingas, nes aktualumo operatorius užtikrina, jog išraiška @(planetų skaičius) nurodo skaičių 8 rigidiškai, t. y. visuose galimuose pasauliuose ši išraiška nurodo tą patį objektą (žr. Rigidiniai designatoriai). Kita vertus, jei (10) suprasime kaip (12), tai šis sakinys bus klaidingas, nes išraiška planetų skaičius skirtinguose galimuose pasauliuose nurodo skirtingas planetas, taigi, ir skirtingą planetų kiekį. 

Atskyrus šias interpretacijas Quine’o antrasis samprotavimas sugriūva. Vienu atveju, jei (10) reiškia (11), tai (10) yra trivialiai teisingas sakinys, o kitu atveju, jei (10) reiškia (12), tai sakinys paprasčiausiai klaidingas.

Tokio pobūdžio kontrargumentai Quine’o pozicijai tapo galimi tik po Kripkės darbų modalinės logikos formalioje semantikoje ir kalbos filosofijoje, dėl kurių tapo įmanoma adekvačiai ir skaidriai kalbėti apie formalias metafizinės skirties tarp esminių ir atsitiktinių savybių apibrėžtis. 

Modalinės esminių ir atsitiktinių savybių sampratos šalininkai laikosi nuostatos, jog objektui savybė yra esminė, jei objektas negalėtų egzistuoti neturėdamas šios savybės:

S yra esminė x savybė pasaulyje w_def  = galimame pasaulyje w x turi savybę S ir visiems galimiems pasauliams w_n galioja, kad jei wRw_n ir x egzistuoja w_n, tai x turi savybę S.

Objektui savybė yra atsitiktinė, jei objektas šia savybe pasižymi, bet galėtų egzistuoti ir šia savybe nepasižymėti:

x turi atsitiktinę savybę S pasaulyje w_def = galimame pasaulyje w x turi savybę S ir egzistuoja galimas pasaulis w_n, kuris w ≠ w_n ir wRw_n, bei x egzistuoja w_n ir x nepasižymi savybe S w_n.

Pažymėtina, kad galima atsitiktines savybes suprasti ir kitu būdu, t. y. teigiant, kad atsitikinės savybės yra tos, kuriomis individas gali pasižymėti ir gali nepasižymėti, bet nenurodant, ar jis jomis faktiškai pasižymi (žr. Esminės ir atsitiktinės savybės).

Įsivedus šias skirtis, galima teigti, kad:

10. ∀x(Px → □Px)
11. ∀x((x = x) → □(x = x))
12. ∀x(Tx → ◇~Tx)

–  (kai P – yra žmogus, T – yra turtingas). Atrodo, kad šie sakiniai yra teisingi, nes akivaizdu, jog jei kažkas yra žmogus, tai jis iš esmės yra žmogus, jei objektas yra tapatus sau, tai jis iš esmės tapatus sau, bet jei kažkas yra turtingas, tai pastarosios savybės jis gali ir neturėti, ji nėra esminė.

Tarp modalinės esminių ir atsitiktinių savybių sampratos šalininkų nėra vieningo atsakymo į klausimą, kokiu būdu individas egzistuoja nefaktiniuose galimuose pasauliuose. Atsakymas į pastarąjį klausimą didžia dalimi priklauso nuo to, kokia galimo pasaulio samprata vadovaujamasi (žr. Galimi pasauliai). Viena vertus, pagal modalinio realizmo atstovo Davido Lewiso antrininkų teoriją (1968, 1971, 1973, 1986) (counterpart theory) individas egzistuoja pagal nefaktinius galimus pasaulius pats juose neegzistuodamas, t. y. užtenka, kad šio individo antrininkai egzistuotų atitinkamuose galimuose pasauliuose (plačiau žr. Antrininkų teorija). Kita vertus, tokie abstrakčiojo realizmo atstovai kaip Kripkė (1980: 15–20, 42–51), Plantinga (1974: 88–120) ir Peteris van Inwagen’as (1985) teigia, jog individas egzistuoja pagal nefaktinius galimus pasaulius, jei jis pastaruosiuose egzistuoja – čia teigiama, kad vienas ir tas pats individas gali egzistuoti keliuose galimuose pasauliuose.

Tarppasaulinės tapatybės (transworld identity) šalininkai tvirtina, kad Tomas yra būtinai žmogus, jei ir tik jei visuose galimuose pasauliuose, kuriuose pats Tomas egzistuoja, Tomas yra žmogus, o Tomas atsitiktinai turi penkis pirštus, jei ir tik jei Tomas turi penkis pirštus, bet yra toks galimas pasaulis, kuriame Tomas neturi penkių pirštų (kai objekto egzistavimas nefaktiniuose galimuose pasauliuose suprantamas tokiu būdu: x egzistuoja w_def = neįmanoma, kad w būtų aktualus, bet x neegzistuotų (Plantinga 1974: 96)).

Abi modalinės esminių ir atsitiktinių savybių sampratos susiduria su šalutinėmis metafizinėmis ir semantinėmis problemomis (žr. Antrininkų teorija, Chisholmo paradoksas, Tarppasaulinės tapatybės problema). 

Tikrojo apibrėžimo samprata

Tikrojo apibrėžimo esminių ir atsitiktinių savybių skirties sampratos šalininkai mano, kad modalinės sampratos proponentai susiduria ne tik su minėtomis šalutinėmis teorinėmis problemomis, bet ir su kur kas svarbesniu sunkumu – esminių savybių kategorija negali būti adekvačiai eksplikuota vien modaliniais terminais. 

Remiantis modaliniu esminės savybės apibrėžimu, savybė individui yra esminė, jei ir tik jei jis ją turi bet kuriame galimame pasaulyje, kuriame jis egzistuoja. Bet tokiu atveju būtinai egzistuojant begalei pirminių skaičių Sokratas turi savybę būti tokiu, kad esama begalės pirminių skaičių (Fine 1994: 4–6). Jų nuomone, absurdiška teigti, kad pastaroji savybė yra Sokratui esminė. Be to, pagal modalinę esminės savybės sampratą egzistavimo savybė Sokratui yra esminė, nes (pagal modalinį esminės savybės apibrėžimą) sakinio, išreiškiančio, kad Sokratas iš esmės egzistuoja, teisingumo sąlygos yra:

13. galimame pasaulyje w Sokratas egzistuoja ir visiems galimiems pasauliams w_n galioja, kad jei wRw_n ir Sokratas egzistuoja w_n, tai Sokratas egzistuoja w_n.

Šias teisingumo sąlygas trivialiai atitinka visi individai, taigi, iš modalinės esminių ir atsitiktinių savybių sampratos plaukia, kad visi individai iš esmės egzistuoja. Fine (1994: 6) nuomone, absurdiška teigti, kad egzistavimas yra esminė Sokrato savybė.

Kad išvengtume šių iš modalinės esminės savybės apibrėžties kylančių sunkumų, Fine’as (op. cit., 3, 9) siūlo vadovautis aristoteline (plg. Top. 101b38–102a1, Met. 1031a12) esminės savybės samprata ir teigti, kad esminės individo savybės yra tik tos, kurios atsako į klausimą, kas yra šis individas. Kitaip sakant, esminės savybės yra tos, kurios patenka į tikrąjį objekto apibrėžimą. Tokiu atveju, nors ir visos tikrosios individo esminės savybės yra modaline prasme esminės tam individui, bet ne vice versa. Kita vertus, tikrojo apibrėžimo šalininkai neprieštarauja modaliniam atsitiktinės savybės apibrėžimui, vyraujančiam Vakarų filosofinėje tradicijoje dar nuo Aristotelio (plg. Top. 102b4-7). 

Nors Quine’o skeptinė konvencionalistinė pozicija šiuo metu nesulaukia didelio palaikymo, kontroversija tarp modalinės ir tikrojo apibrėžimo sampratų atstovų vyksta iki šiol. Modalinės sampratos atstovai, reaguodami į Fine’o išsakytą kritiką, pateikia naujus esminių ir atsitiktinių savybių apibrėžimus (Zalta 2006, Correia 2007, Cowling 2013) bei kritikuoja tikrojo apibrėžimo sampratą teigdami, jog pati tikrojo apibrėžimo kategorija negali būti atsieta nuo modalinių terminų ir jais remiasi (Mackie 2020). Tikrojo apibrėžimo sampratos šalininkai toliau plėtoja argumentus prieš modalinę esminių ir atsitiktinių savybių sampratą (pvz., Fine 1995, 2000, Lowe 2008, Hale 2013).

Literatūra

Barcan, R., 1967. Essentialism in Modal Logic. Noûs, 1(1): 91–96.

Correia, F., 2007. (Finean) Essence and (Priorean) Modality. Dialectica, 61: 63–84.

Cowling, S., 2013. The Modal View of Essence. Canadian Journal of Philosophy 43(2): 248–266.

Fine, K., 1994. Essence and Modality: The Second Philosophical Perspectives Lecture. Philosophical Perspectives, 8: 1-16.

Fine, K., 1995. The Logic of Essence. Journal of Philosophical Logic, 24(3): 241–273.

Hale, B., 2013. Necessary Beings: An Essay on Ontology, Modality, and the Relations Between Them. Oxford: Oxford University Press.

Kripke S. A., 1980. Naming and Necessity. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press.

Lewis, D. K., 1968. Counterpart Theory and Quantified Modal Logic. Journal of Philosophy, 65: 113–26.

Lewis, D. K., 1971. Counterparts of Persons and their Bodies. Journal of Philosophy, 68: 203–11.

Lewis, D. K., 1973. Counterfactuals. Oxford: Blackwell.

Lewis, D. K., 1986. On the Plurality of Worlds. Oxford: Blackwell.

Lowe, E. J., 2008. Two Notions of Being: Entity and Essence. Royal Institute of Philosophy Supplement, 62: 23–48.

Mackie, P., 2020. Can Metaphysical Modality Be Based on Essence? In: Metaphysics, Meaning, and Modality: Themes from Kit Fine, (ed.) Micrea Dumitru, 247–264. Oxford: Oxford University Press.

Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.

Quine, W. V. O., 1960. Word and object. Cambridge, MA: The Massachusetts Institute of Technology.

Quine, W. V. O., 1963. Reference and Modality. In: From a Logical Point of View, 139-159. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. 

van Inwagen P., 1985. Plantinga on Trans-World Identity. In: Alvin Plantinga, (eds.) Tomberlin J.E., van Inwagen P., 101–121. Dordrecht:  Riedel.

Zalta, E. N., 2006. Essence and Modality. Mind, 115(459): 659–693.

Plačiau skaityti

Robertson & Atkins 2020 išsamiai aptariami skirtingi būdai apibrėžti skirtį tarp esminių ir atsitiktinių savybių.