Šiame straipsnyje glaustai aptariamos pagrindinės praėjusiojo šimtmečio analitinės metafizikos teorijos, siūlančios skirtingus atsakymus į klausimą apie galimų pasaulių prigimtį.
Modalinis realizmas
Vieną iš kontroversiškiausių atsakymų į klausimą, kas yra galimas pasaulis, pasiūlė Deividas Lewisas (1968, 1973, 1986). Jis gynė modalinį realizmą – pažiūrą, kad visi galimi pasauliai yra tokie pat realūs ir konkretūs kaip mūsų faktinis pasaulis.
Pagal šią galimo pasaulio sampratą galima teigti, kad objektas o yra galimas pasaulis, jei ir tik jei bet kokios o dalys yra tarpusavyje susijusios erdvėje ir laike, ir bet kokiam y, jei y yra susijęs su bent viena o dalimi erdvėje ir laike, galioja, kad y yra o dalis. Kitaip sakant, galimas pasaulis yra visų erdvėje ir laike susijusių objektų mereologinė suma. Tokio pobūdžio mereologinių sumų Lewisas postuluoja tiek, kiek tai daryti verčia principas, kad „absoliučiai bet kuris iš būdų, kaip pasaulis galėjo būti, yra būdas, kaip kažkuris pasaulis yra“ (Lewis 1986: 86).
Kartu su modalinio realizmo teorija Lewisas siūlo ir antrininkų teoriją (counterpart theory) – savitą de re modalumų sampratą. Pagal pastarąją konkretus individas, pavyzdžiui, Sokratas, galėjo būti virėju, jei ir tik jei yra toks galimas pasaulis w, kuriame kažkoks į Sokratą labai panašus individas iš tiesų yra virėjas. Šis Sokrato antrininkas iš visų individų galimame pasaulyje w yra pats panašiausias į faktiniame pasaulyje egzistuojantį Sokratą (plačiau žr. Antrininkų teorija).
Lewisas pripažįsta, kad „[m]odalinis realizmas stipriai prieštarauja tvirtoms sveiko proto nuostatoms apie tai, kas egzistuoja“ (Lewis 1986: 133). Tačiau jis mano, jog turime priimti modalinį realizmą dėl daugelio šios teorijos suteikiamų teorinių privalumų.
Abstraktusis realizmas
Kitas ir kur kas populiaresnis atsakymas į klausimą, kas yra galimas pasaulis, remiasi nuostata, kad galimi pasauliai yra abstraktūs objektai. Šios pozicijos šalininkai skirtingai apibūdina galimą pasaulį, tačiau visi sutaria, kad tai yra kažkas, kas išreiškia būdą visai tikrovei būti kažkokiu būdu. Pavyzdžiui, Robertas M. Adamsas teigia (1974: 211), kad galimas pasaulis yra aibė suderinamų teiginių, kuri yra pilna ta prasme, kad bet kokiam sakiniui galioja, jog arba jis, arba jo neigimas yra pastarosios aibės narys (plg. Carnap 1947: 9), Saulas Kripkė mano (1980: 18), kad galimas pasaulis yra pilnai specifikuotas būdas, kaip pasaulis galėjo būti, Nathano Salmono įsitikinimu (1986: 99, 1989: 6), tai pilnai apibrėžtas scenarijus, kuris galėtų įvykti, o Alvinas Plantinga (1974: 44–45, 1976: 143–145) siūlo suprasti galimus pasaulius kaip maksimalias dalykų padėtis. Toliau detaliau eksplikuosime pastarąją poziciją.
Plantingos pasiūlyta galimo pasaulio samprata remiasi dalykų padėčių (state of affairs) ontologija. Sakykime, jog dalykų padėtis yra būdas tikrovei būti. Pavyzdžiui, viena iš dalykų padėčių yra Sokrato buvimas sėdinčiu. Dalykų padėtis DP yra galima, jei ir tik jei yra įmanoma, kad ji galiotų (ar paprasčiausiai įvyktų, t. y. būtų aktuali; angl. obtain). Kiekviena dalykų padėtis yra įtraukimo (include), nesuderinamumo (preclude) arba nei įtraukimo, nei nesuderinamumo santykyje su bet kuria kita dalykų padėtimi. Dalykų padėtis DP įtraukia dalykų padėtį DP1, jei ir tik jei DP galiojant galioja ir DP1. Pavyzdžiui, dalykų padėtis Sokrato buvimas sėdinčiu ir Kripkės buvimas stovinčiu įtraukia dalykų padėtį Sokrato buvimas sėdinčiu, nes, jei pirmoji dalykų padėtis galioja, tai galioja ir antroji. Dalykų padėtis DP yra nesuderinama su DP1, jei ir tik jei DP galiojant DP1 negalioja. Pavyzdžiui, dalykų padėtis 2+2 = 4 yra nesuderinamumo santykyje su 2+2 ≠ 4, nes, jei pirmoji dalykų padėtis galioja, tai antroji negalioja.
Sakykime, jog dalykų padėtis DP yra maksimali, jei ir tik jei DP įtraukia arba DP yra nesuderinama su visomis kitomis dalykų padėtimis. Turėdami reikiamą terminologiją, galime apibrėžti galimą pasaulį tokiu būdu – tai dalykų padėtis, kuri yra ir galima, ir maksimali. Besivadovaujant šia galimo pasaulio samprata teigiama, kad žolė galėjo būti mėlyna, jei ir tik jei yra tokia maksimali ir galima dalykų padėtis, kuriai įvykus žolė iš tikrųjų būtų buvusi mėlyna. Drauge su šia galimo pasaulio samprata siūloma tarppasauline tapatybe besiremianti de re modalumų samprata. Pagal pastarąją konkretus individas, pavyzdžiui, Sokratas, galėjo būti virėju, jei ir tik jei yra toks galimas pasaulis w, kuriam buvus aktualiam (pats) Sokratas būtų buvęs virėju. Čia remiamasi kontrafaktine individo egzistavimo galimame pasaulyje samprata ir teigiama, kad x egzistuoja galimame pasaulyje w, jei ir tik jei w įvykus x egzistuotų (Plantinga 1974: 96).
Abstrakčiojo realizmo samprata yra plačiausiai paplitusi modalinės metafizikos kontekste. Paminėtina, kad šią sampratą itin natūraliai galima plėtoti naudojant aukštesnės eilės logiką, leidžiančią kvantifikuoti į bet kurią sintaksinę kategoriją (plačiau žr. Aukštesnės eilės logika). Naudojantis šiuo formaliu aparatu, galimus pasaulius galima suprasti kaip tam tikrus teiginius, kurie yra galimi ir atsako į visus klausimus, t. y. pasižyminčius savybe λp.◇p & □∀q (□(p → q) ∨ □(p → ~q)).
Modalinis kombinatyvizmas
Trečioji aptariama pozicija – kombinatyvizmas – remiasi nuostata, jog nefaktiniai galimi pasauliai yra faktiniame pasaulyje esančių objektų ir savybių deriniai. Pagrindinė mintis čia yra ta, kad pertvarkius (kitu būdu sugrupavus) faktiniame pasaulyje esančius objektus bei jų savybes gaunama gausybė nefaktinių galimų pasaulių.
Sekdami Vitgenšteino Traktatu kombinatyvistai priima, kad pasaulis yra faktų, o ne daiktų visuma. Atominiai faktai čia suprantami tokiu būdu: objektai a1,…, an yra n-viečiame santykyje R, jei ir tik jei yra faktas, kad a1,…, an instancijuoja R. Sakoma, kad pasaulis yra faktų, o ne daiktų visuma, nes laikomasi nuostatos, jog faktai yra ontologiškai pirminiai objektų ir savybių (ar n-viečių santykių) atžvilgiu. Deividas M. Armstrongas, vienas garsiausių kombinatyvizmo plėtotojų, teigia, kad objektai ir savybės yra tik faktų aspektai ar abstrakcijos iš faktų (Armstrong 1986: 577).
Kombinatyvistai teigia, kad faktinis pasaulis yra faktas, įtraukiantis visus atominius faktus bei aukštesnio lygmens faktą, kad būtent šie atominiai faktai yra visi pirmo lygmens atominiai faktai. Atitinkamai sakoma, kad galimi pasauliai yra aktualių atominių faktų sudedamųjų dalių rekombinacijos: pavyzdžiui, nors faktiškai Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas yra prie Lietuvos Respublikos prezidentūros, įmanoma perkombinuoti pasaulį tokiu būdu, kad ji būtų prie Lukiškių aikštės. Kebliausia šioje teorijoje kylanti problema yra ta, jog metafizine prasme galėtų egzistuoti kažkoks objektas, kuris nėra faktinis. Tačiau pagal šią teoriją taip nėra, nes iš naujų kombinacijų galime išgauti naujus faktus, bet niekaip nesukursime naujų objektų, kurie yra faktų dalys.
Literatūra
Adams, R. M., 1974. Theories of Actuality. Noûs, 8: 211–31.
Armstrong, D. M., 1986. The Nature of Possibility. The Canadian Journal of Philosophy, 16(4): 575–594.
Armstrong, D. M., 1989. A Combinatorial Theory of Possibility. New York: Cambridge University Press.
Armstrong, D. M., 1997. A World of States of Affairs. New York: Cambridge University Press.
Carnap, R., 1947. Meaning and Necessity: A Study in Semantics and Modal Logic. Chicago: Chicago University Press.
Divers, J., 2002. Possible worlds. London: Routledge.
Kripke S. A., 1980. Naming and Necessity. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press.
Lewis, D. K., 1968. Counterpart Theory and Quantified Modal Logic. Journal of Philosophy, 65: 113–26.
Lewis, D. K., 1973. Counterfactuals. Oxford: Blackwell.
Lewis, D. K., 1986. On the Plurality of Worlds. Oxford: Blackwell.
Menzel, C., 2021. Possible Worlds. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2021 Edition), E. N. Zalta (ed.), URL = <https://plato.stanford.edu/archives/fall2021/entries/possible-worlds/>.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Salmon, N., 1986. Modal Paradox: Parts and Counterparts, Points and Counterpoints. Midwest
Studies In Philosophy, 11(1): 75–120.
Skyrms, B., 1981. Tractarian Nominalism. Philosophical Studies, 40(2): 199–206.
Plačiau skaityti
Išsamiau apie modalinį realizmą žr. Lewis (1986), Divers (2002: 41–167), apie abstraktųjį realizmą žr. Divers (2002: 167–292), Menzel (2021), apie kombinatyvizmą žr. Skyrms 1981 bei Armstrong 1989, 1997.