Aibė savybių A pareina (supervenes) nuo aibės savybių B tik tokiu atveju, kai neįmanoma, kad du objektai skirtųsi turimomis A savybėmis, bet nesiskirtų turimomis B savybėmis. Kalbant tiksliau, A pareina nuo B, jei ir tik jei visiems x ir y bei visoms savybėmis F ∊ A ir G ∊ B būtinai galioja, kad jei ir x, ir y turi tas pačias savybes G, tai x turi savybę F, jei ir tik jei y turi savybę F.
Pavyzdžiui, galime manyti, kad psichinės savybės pareina nuo fizinių savybių. Tokiu atveju turėsime laikytis nuostatos, kad jei Petras ir Tomas pasižymi tomis pačiomis fizinėmis savybėmis (t. y. jų smegenų būviai, kūno sandara ir kiti fiziniai bruožai yra identiški), jų psichinės savybės taip pat sutampa. Tokiu atveju žinodami, kad Petras ir Tomas sutampa turimomis fizinėmis savybėmis bei kad Petras šiuo metu patiria skausmą, galėsime teigti, kad skauda ir Tomui.
Galima teigti, kad beveik visi filosofai gynė tam tikras pareities tezes ar teiginius, numatančius, kad kažkas nuo kažko pareina. Pavyzdžiui, dauguma Viduramžių filosofų bei teologų manė, kad tai, ar daiktas egzistuoja, pareina nuo to, ar jį Dievas jau sukūrė. Imanuelis Kantas teigė, kad tai, ar poelgis yra moraliniu požiūriu teisingas, pareina nuo to, ar jį atlikęs žmogus vadovavosi kategoriniu imperatyvu.
Pats pareities (supervenience) terminas pirmą kartą eksplicitiškai pavartotas šiuolaikine prasme tik praėjusiojo amžiaus viduryje. Šį terminą įvedęs Richardas M. Hare’as (1952) teigė, jog tokios etinės ir estetinės savybės kaip gėris ir grožis pareina nuo natūraliųjų savybių. Taip pat paminėtina, jog jau gerokai anksčiau prieš Hare’ą G. E. Moore’as veikale Principia Ethica (1903) gynė iš esmės panašius pareities teiginius, bet paties pareities termino nevartojo.
Nors Hare’as buvo pirmasis, įvedęs šią sąvoką į šiuolaikinės filosofijos terminiją, tačiau Donaldas Davidsonas labiausiai prisidėjo prie šio termino išpopuliarinimo. Sąmonės filosofijos kontekste Davidsonas teigė, jog „pareitis gali būti suprantama kaip teigimas, kad negali būti dviejų įvykių, vienodų visais fiziniais aspektais, bet skirtingų kokiu nors psichiniu aspektu, arba kad objektas negali pasikeisti psichiniu aspektu nepasikeisdamas kokiu nors fiziniu aspektu“ (Davidson 1970: 38, vertimas Jono Dagio, žr. Dagys 2007: 109).
Šiuolaikinės sąmonės filosofijoje pareities sąvoka tapo ypač paranki, nes kalbant apie kūno ir sąmonės sąryšį leido išreikšti ir nuostatą, kad psichiniai būviai gali būti realizuojami skirtingais fiziniais būviais, ir požiūrį, kad yra stipri koreliacija tarp fizinių ir psichinių savybių (plačiau žr. Dagys 2007).
Formalios pareities savybės
Pareities sąryšis pasižymi keliomis formaliomis savybėmis – refleksyvumu, nesimetriškumu ir tranzityvumu. Pareitis yra refleksyvi, nes visos savybės pareina pačios nuo savęs. Kitais žodžiais tariant, neįmanoma, kad objektai skirtųsi vienas nuo kito A savybėmis nesiskirdami A savybėmis. Pareitis yra tranzityvi – jei A pareina nuo B, o B pareina nuo C, tai A pareina nuo C. Pavyzdžiui, jei Petro teisingi įsitikinimai pareina nuo Petro turimų įsitikinimų ir nuo to, kokia yra tikrovė, o ir Petro turimi įsitikinimai, ir tai, kokia yra tikrovė, pareina nuo to, kuris galimas pasaulis yra faktinis, tai Petro teisingi įsitikinimai pareina nuo to, kuris galimas pasaulis yra faktinis. Pareitis yra nesimetriška, t. y. ji nėra nei simetriška, nei asimetriška. Tuo galime įsitikinti tokiu būdu: jei pareitis būtų simetriška, tada A pareinant nuo B ir B pareitų nuo A. Tačiau galima manyti, jog net jei psichiniai būviai pareina nuo fizinių būvių, tai nebūtinai reiškia, kad fiziniai būviai pareina nuo psichinių būvių. Juk visi Mėnulio psichiniai būviai sutampa su visais Eifelio bokšto psichiniais būviais (abiem atvejais jų paprasčiausiai nėra), tačiau Mėnulio fiziniai bruožai skiriasi nuo Eifelio bokšto fizinių bruožų. Taigi, nėra taip, kad pareitis yra simetriška. Kita vertus, jei pareitis būtų asimetriška, tai priėmę, kad A pareina nuo B, galėtume išvesti, jog B nepareina nuo A. Tačiau kartais pareitis yra simetriška. Pavyzdžiui, Petro turimi įsitikinimai pareina nuo Petro turimų įsitikinimų pagal pareities refleksyvumą.
Pareities specifikacija
Pažymėtina, kad yra daug skirtingų būdų specifikuoti pareities sąryšį. Tai padaryti galima dviem kryptimis: įvardijant modalumo rūšį, kurią vartojame apibrėždami pareitį, ir nusakant, kiek stiprus yra šis modalumas.
Anksčiau buvo sakyta, kad „aibė savybių A pareina nuo savybių aibės B tik tokiu atveju, kai neįmanoma, kad du objektai skirtųsi turimomis A savybėmis, bet nesiskirtų turimomis B savybėmis“. Galima klausti, ar žodis „neįmanoma“ suprantamas kaip išreiškiantis nomologinį (neįmanomą atžvilgiu faktinių gamtos dėsnių), metafizinį (neįmanomą atžvilgiu pamatinių būties principų), loginį (nesuderinamą su logikos principais) ar konceptualų (nesuderinamą su sąvokų semantiniu turiniu) modalumą.
Jei manoma, kad nomologine prasme galimi pasauliai yra tie, kuriuose galioja visi faktiniai gamtos dėsniai, galim laikytis pozicijos, jog neįmanoma kažkam viršyti šviesos greičio. Ar tai taip pat neįmanoma metafizine prasme? Ar tai yra nesuderinama su logikos dėsniais? Greičiausiai ne – ir metafizinių, ir loginių modalumų atžvilgiu įmanoma kažkam viršyti šviesos greitį (tiesa, verta pažymėti, kad klausimas, ar metafizinių ir nomologinių modalumų ekstensija sutampa, yra reikšmingų filosofinių kontroversijų objektas, plačiau žr. Fine 2002, Kment 2021). Taigi, priklausomai nuo modalumo rūšies, kurią specifikuosime, priklausys tai, ar kažkoks pareities teiginys yra teisingas.
Antroji specifikacijos kryptis yra modalumo stiprumas. Net įvardijus modalumo rūšį vis dar lieka skirtingų būdu suprasti frazę „aibė savybių A pareina nuo aibės savybių B“. Pavyzdžiui, jei yra galimas pasaulis w1, kuriame x turi tam tikras B savybes, ir yra galimas pasaulis w2, kuriame y turi tas pačias B savybes, tai ar A pareitis nuo B numato, jog x ir y turės tas pačias A savybes atitinkamai galimuose pasauliuose w1 ir w2? Kitaip tariant, iškyla klausimas, ar A pareitis nuo B numato tik pareitį kiekvieno pasaulio viduje, ar ir pareitį tarp skirtingų galimų pasaulių. Jei atsakysime, kad numatoma pareitis tik kiekvieno pasaulio viduje, ji bus vadinama silpnąja pareitimi:
- A pareina nuo B silpnąja prasme, jei ir tik jei visiems galimiems pasauliams w bei visiems x ir y pasaulyje w galioja, kad jei x ir y turi tas pačias B savybes, tai x ir y turi tas pačias A savybes.
Kita vertus, jei sakysime, kad numatoma pareitis tarp pasaulių, tai pareitis bus stiprioji:
- A pareina nuo B stipriąja prasme, jei ir tik jei visiems galimiems pasauliams w1 ir w2 bei visiems x, kurie egzistuoja w1, ir visiems y, kurie egzistuoja w2, galioja, kad jei x pasaulyje w1 ir y pasaulyje w2 turi tas pačias B savybes, tai x pasaulyje w1 ir y pasaulyje w2 turi tas pačias A savybes.
Pastebėtina, kad nors stiprioji pareitis implikuoja silpnąją, tačiau ne atvirkščiai (kaip ir numato šiems sąryšiams suteikti terminai).
Ir silpnoji, ir stiprioji pareitys yra individinės, nes kalbama apie individus ir jų požymius. Galima apibrėžti ir globalius pareities sąryšius, kur kalbama ne apie individų, o apie viso pasaulio būvius. Kaip matysime, globali pareitis yra ypač naudinga filosofema bandant apibrėžti bendriausio pobūdžio metafizines teorijas, tokias kaip materializmas ar fizikalizmas. Sakoma, kad:
- A globaliai pareina nuo B, jei ir tik jei visuose galimuose pasauliuose w1 ir w2, jei ir viename, ir kitame pasaulyje B savybės yra išsidėsčiusios tokiu pačiu būdu, tai ir A savybės abiejuose pasauliuose bus išsidėsčiusios tokiu pačiu būdu.
Kol kas apibrėžimas nėra itin naudingas, kadangi remiasi ne iki galo aiškiu nusakymu „savybės yra išsidėsčiusios tokiu pačiu būdu“. Įprasta pastarąją išraišką griežčiau nusakyti tokiu būdu: sakome, kad galimuose pasauliuose w1 ir w2 savybės B yra išsidėsčiusios tokiu pačiu būdu, jei ir tik jei yra bijekcinė funkcija f iš w1 domeno į w2 domeną, kur visoms savybėms F ∊ B galioja, kad x turi savybę F pasaulyje w1, jei ir tik jei f(x) turi savybę F pasaulyje w2. Mutatis mutandis tai galioja n-viečių santykių atveju. Kitaip sakant, B savybės yra išsidėsčiusios tokiu pačiu būdu dviejuose galimuose pasauliuose, jei ir tik jei kiekvienam individui iš pirmo pasaulio, kuris turi F, galima surasti individą iš kito pasaulio, kuris turi F, bei vice versa; kiekvienai porai individų iš pirmo pasaulio, kuri yra santykyje R (kai R ∊ B), galima surasti individų porą iš kito pasaulio, kuri taip pat yra santykyje R bei vice versa; kiekvienam trejetui individų iš pirmo pasaulio, kurie …; ir taip toliau n-viečių santykių atveju.
Kaip minėjome, globali pareitis gali būti pritaikoma bandant apibrėžti materializmą. Pavyzdžiui, Davidas Chalmersas teigia (Chalmers 1996: 41), kad materializmas yra teisinga nuostata, jei ir tik jei visi teigiami faktai apie pasaulį globaliai pareina nuo fizinių faktų. Kitaip sakant, materializmas yra teisinga nuostata tik tokiu atveju, jeigu nustačius visus fizinius pasaulio faktus nustatomi absoliučiai visi faktai apie pasaulį.
Aptarėme skirtingus būdus specifikuoti pareities terminą dviejomis kryptimis – įvardijant modalumo rūšį ir modalumo stiprumą. Tačiau esama ir daugiau būdų specifikuoti pareities sąryšį – Stanfordo filosofijos enciklopedijoje pareičiai skirtame straipsnyje yra net penkiolika netapačių pareities stiprumo apibrėžimų (žr. McLaughlin & Bennett 2021).
Pareities sąvokos taikymas filosofijoje
Pareities sąvoka nėra susieta su konkrečiu filosofiniu kontekstu – kaip matėme, ji gali būti vartojama norint išreikšti ir nuostatai, kad moralinės bei estetinės savybės priklauso nuo fizinių, ir principui, kad psichinės savybės negali kisti nesikeičiant jų fizinėms savybėms. Toliau aptariamos dar kelios ypač svarbios filosofines sritys, kuriose pritaikoma pareities sąvoka.
Argumentaciniame kontekste. Brianas McLaughlinas (1984, 1995) apibrėžė šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje dažnai pasitelkiamą argumentacinę strategiją, jo pavadintą „samprotavimu nurodant implikuotą neteisingą pareities tezę“. Ši argumentacinė strategija turi tokią struktūrą: jei žinoma, kad teiginys p ar teorija T implikuoja A pareitį nuo B, bet A iš tiesų nepareina nuo B, galima atmesti atitinkamai p arba T. Pavyzdžiui, Hilary’o Putnamo (1975) „Žemės dvynės“ mintinis eksperimentas, ginantis semantinį eksternalizmą, gali būti suprastas kaip atitinkantis šią formą. Semantinis internalizmas numato, kad semantinis turinys, kuriuo disponuojame, pareina nuo vidinių mūsų mentalinių būvių. Tačiau „Žemės dvynės“ mintinis eksperimentas rodo priešingai – kad aplinka daro lemiamą įtaką mūsų vartojamų žodžių semantinei reikšmei.
Chalmerso (1996: 93–171) zombių mintinis eksperimentas, nukreiptas prieš fizikalizmą, taip pat remiasi šia argumentacine struktūra – fizikalizmas numato psichinių būvių pareitį nuo fizinių. Tačiau gali egzistuoti zombis, kuris fizine prasme yra toks pats kaip ir kiti žmonės, tačiau neturi jokių psichinių patirčių. Kadangi fizikalizmas implikuoja neteisingą pareities teiginį, reikia šią teoriją atmesti. Plačiau žr. Leuenberger (2008: 759–760).
Pareities terminas taip pat pritaikomas modalinės metafizikos kontekste. Pavyzdžiui, galima klausti, ar individų tapatybė pareina nuo jų turimų kokybinių savybių. Ar įmanoma, kad du individai turėtų visiškai tas pačias kokybines savybes? Ar įmanoma, kad galimame pasaulyje egzistuotų tik dvi sferos iš identiško plieno, to paties skersmens, tos pačios spalvos ir sutampančios visomis kitomis savybėmis (Black 1952)? Jei taip, kas skiria šias sferas ir kodėl du galimi pasauliai, kuriuose šias sferas sukeistume vietomis, skirtųsi? Kas būtų tokio šitybinio pakeitimo (haecceitist switch) metafizinis pagrindas?
Literatūra
Chalmers, D., 1996. The Conscious Mind. Oxford: Oxford University Press.
Dagys, J., 2007. Pareitis, fizikalistinė redukcija ir perkeistos kokybės. Problemos, 71: 108–115.
Dagys J., Dranseika V., Grenda V. & Vasilionytė I., 2014. Reduktyvizmo raiška šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje. Problemos, 85: 141-152.
Davidson, D., 1970. Mental Events. In: Experience and Theory, (eds.) L. Foster & J. W. Swanson, 207–224. Amherst, Mass: University of Massachusetts Press.
Fine, K., 2002. Varieties of Necessity. In: Conceivability and Possibillity, (eds.) T. Gendler and J. Hawthorne, 253–281. Oxford: Oxford University Press.
Hare, R. M., 1952. The Language of Morals, Oxford: Oxford University Press.
Kim, J., 1984. Concepts of Supervenience. Philosophy and Phenomenological Research 45(2): 153–76.
Kim, J., 1987. ‘Strong’ and ‘Global’ Supervenience Revisited. Philosophy and Phenomenological Research 48(2): 315–26.
Kim, J., 1990. Supervenience as a Philosophical Concept. Metaphilosophy, 21(1/2): 1–27.
Kment, B., 2021. Varieties of Modality. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Spring 2021 Edition), Edward N. Zalta (ed.), URL = <https://plato.stanford.edu/archives/spr2021/entries/modality-varieties/>.
Leuenberger, S., 2008. Supervenience in Metaphysics. Philosophy Compass, 3(4): 749–762.
McLaughlin, B. P., 1984. Perception, Causation, and Supervenience. Midwest Studies in
Philosophy, 9: 569–92.
McLaughlin, B. P., 1995. Varieties of Supervenience. In: Supervenience: New Essays, (eds.) E. Savellos & U. Yalcin, 16–59. Cambridge: Cambridge University Press.
McLaughlin, B. P. & Karen B., 2021. Supervenience. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Summer 2021 Edition), (ed.) Edward N. Zalta, URL = <https://plato.stanford.edu/archives/sum2021/entries/supervenience/>.
Moore, G. E. 1903. Principia Ethica. Cambridge: Cambridge University Press.
Putnam, H., 1975. The Meaning of ‘Meaning’. Minnesota Studies in the Philosophy of Science 7:131–193.
Plačiau skaityti: klasikiniai straipsniai Davidson 1970, Kim 1984, 1987, 1990, apžvalginiai straipsniai Leuenberger 2008, Dagys et al. 2014, McLaughlin & Bennett 2021.