Absurdizmas yra filosofinė ir literatūrinė kryptis, kuri teigia, kad gyvenimas yra esminiu būdu absurdiškas ir beprasmiškas. Ši kryptis akcentuoja žmogaus esybės egzistencijos beprasmę, akivaizdu įsitvirtinančią tarp žmogaus siekių ir tikrovės neprisirištant prie jokios aukštesnės prasmės ar logikos.
Absurdizmas dažnai siejamas su prancūzų rašytoju Albertu Camus, kuris pabrėžė absurdo sąvoką savo darbuose “Sizifo mitas” ir “Pestėjęs”. Pagal Camus, absurdo jausmas atsiranda, kai žmogus suvokia nesuderinamumą tarp savo siekių ir pasaulio neišvengiamų apribojimų, o būtent tokią situaciją jis vadina absurdiška.
Absurdizmas neretai yra susijęs su juoko elementais ir paradoksais, kurie iškelia klausimus apie gyvenimo prasmę ir žmogaus egzistencijos tikslo siekimus. Ši kryptis taip pat kelia klausimus apie laisvės ir pasirinkimo galimybes vidurioje tarp prasmės trūkumo.
Kai kurie absurdizmo šalininkai tvirtina, kad nors gyvenimas ir yra beprasmiškas, žmonės gali rasti prasmę ir laimę savo veiklose ir santykiuose, nepaisant absurdo sąlygomis. Taigi, absurdiškas gyvenimas gali būti pašalinis veiksnys, bet ne apibrėžiantis asmeninės žmogaus patirties.