Tikrojo apibrėžimo esminių ir atsitiktinių savybių skirties sampratos šalininkai mano, kad modalinės sampratos proponentai susiduria ne tik su minėtomis šalutinėmis teorinėmis problemomis, bet ir su kur kas svarbesniu sunkumu – esminių savybių kategorija negali būti adekvačiai eksplikuota vien modaliniais terminais.
Remiantis modaliniu esminės savybės apibrėžimu, savybė individui yra esminė, jei ir tik jei jis ją turi bet kuriame galimame pasaulyje, kuriame jis egzistuoja. Bet tokiu atveju būtinai egzistuojant begalei pirminių skaičių Sokratas turi savybę būti tokiu, kad esama begalės pirminių skaičių (Fine 1994: 4–6). Jų nuomone, absurdiška teigti, kad pastaroji savybė yra Sokratui esminė. Be to, pagal modalinę esminės savybės sampratą egzistavimo savybė Sokratui yra esminė, nes (pagal modalinį esminės savybės apibrėžimą) sakinio, išreiškiančio, kad Sokratas iš esmės egzistuoja, teisingumo sąlygos yra:
galimame pasaulyje w Sokratas egzistuoja ir visiems galimiems pasauliams wn galioja, kad jei wRwn ir Sokratas egzistuoja wn, tai Sokratas egzistuoja wn.
Šias teisingumo sąlygas trivialiai atitinka visi individai, taigi, iš modalinės esminių ir atsitiktinių savybių sampratos plaukia, kad visi individai iš esmės egzistuoja. Fine (1994: 6) nuomone, absurdiška teigti, kad egzistavimas yra esminė Sokrato savybė.
Kad išvengtume šių iš modalinės esminės savybės apibrėžties kylančių sunkumų, Fine’as (op. cit., 3, 9) siūlo vadovautis aristoteline (plg. Top. 101b38–102a1, Met. 1031a12) esminės savybės samprata ir teigti, kad esminės individo savybės yra tik tos, kurios atsako į klausimą, kas yra šis individas. Kitaip sakant, esminės savybės yra tos, kurios patenka į tikrąjį objekto apibrėžimą. Tokiu atveju, nors ir visos tikrosios individo esminės savybės yra modaline prasme esminės tam individui, bet ne vice versa. Kita vertus, tikrojo apibrėžimo šalininkai neprieštarauja modaliniam atsitiktinės savybės apibrėžimui, vyraujančiam Vakarų filosofinėje tradicijoje dar nuo Aristotelio (plg. Top. 102b4-7).