Vieną iš kontroversiškiausių atsakymų į klausimą, kas yra galimas pasaulis, pasiūlė Deividas Lewisas (1968, 1973, 1986). Jis gynė modalinį realizmą – pažiūrą, kad visi galimi pasauliai yra tokie pat realūs ir konkretūs kaip mūsų faktinis pasaulis.
Pagal šią galimo pasaulio sampratą galima teigti, kad objektas o yra galimas pasaulis, jei ir tik jei bet kokios o dalys yra tarpusavyje susijusios erdvėje ir laike, ir bet kokiam y, jei y yra susijęs su bent viena o dalimi erdvėje ir laike, galioja, kad y yra o dalis. Kitaip sakant, galimas pasaulis yra visų erdvėje ir laike susijusių objektų mereologinė suma. Tokio pobūdžio mereologinių sumų Lewisas postuluoja tiek, kiek tai daryti verčia principas, kad „absoliučiai bet kuris iš būdų, kaip pasaulis galėjo būti, yra būdas, kaip kažkuris pasaulis yra“ (Lewis 1986: 86).
Kartu su modalinio realizmo teorija Lewisas siūlo ir antrininkų teoriją (counterpart theory) – savitą de re modalumų sampratą. Pagal pastarąją konkretus individas, pavyzdžiui, Sokratas, galėjo būti virėju, jei ir tik jei yra toks galimas pasaulis w, kuriame kažkoks į Sokratą labai panašus individas iš tiesų yra virėjas. Šis Sokrato antrininkas iš visų individų galimame pasaulyje w yra pats panašiausias į faktiniame pasaulyje egzistuojantį Sokratą (plačiau žr. Antrininkų teorija).
Lewisas pripažįsta, kad „[m]odalinis realizmas stipriai prieštarauja tvirtoms sveiko proto nuostatoms apie tai, kas egzistuoja“ (Lewis 1986: 133). Tačiau jis mano, jog turime priimti modalinį realizmą dėl daugelio šios teorijos suteikiamų teorinių privalumų.