Semantinė tarppasaulinės tapatybės problema gali būti nusakyta tokiu būdu:faktiniame galimame pasaulyje egzistuoja Gitanas Nausėda. Yra žinoma, kad Nausėda yra žmogus, bibliofilas, aukščiausias Lietuvos Respublikos Prezidentas, žemiausias dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas ir t. t. Anksčiau svarstytas galimas pasaulis, kuriame Nausėda pasirenka kitokį gyvenimo būdą ir tampa filosofu. Ši galimybė yra reali, nes pamatiniuose būties principuose nebuvo įrašytos būtinybės Nausėdai tapti politiku. Svarstykime šį galimą pasaulį, kuriame Nausėda tampa filosofu. Pridėkime dar ir tai, jog Nausėda šiame pasaulyje yra ženkliai žemesnio ūgio, o ir kitais aspektais smarkiai skiriasi nuo to, koks jis faktiškai yra. Iškyla klausimas, kaip galima užtikrinti, jog kalbant apie šiame nefaktiniame pasaulyje esantį individą x iš tikrųjų kalbama apie tą patį mūsų faktiniame pasaulyje esantį Gitaną Nausėdą.
Būtent pastarasis klausimas yra semantinės tarppasaulinės tapatybės problemos atvejis. Bendriau tariant, ši problema – tai klausimas, kaip galima užtikrinti, kad sėkmingai nurodomas nefaktiniame galimame pasaulyje esantis individas, tapatus faktiniame pasaulyje egzistuojančiam individui. Atrodo, kad reikia kriterijaus, pagal kurį nuspręstume, ar kokiu nors būdu apibūdintas individas yra Gitanas Nausėda. Kripkės teigimu, „įprasta tarppasaulinės tapatybės kriterijaus samprata reikalauja to, kad mes pateiktume kokybines būtinas ir pakankamas sąlygas kažko buvimui Niksonu“, kai kokybinės (qualitative) savybės suprantamos kaip tos, kurios yra išreiškiamos nenurodant jokio individo (plačiau žr. Kokybinės ir nekokybinės savybės). Pavyzdžiui, savybė būti Sokrato mokiniu gali būti laikoma nekokybine, nes šios savybės instanciacijos sąlygos įtraukia Sokratą. Kita vertus, savybė būti mokiniu nenurodo jokio individo, todėl laikytina kokybine.
Visuotinai priimama, kad aptarta semantinė tarppasaulinės tapatybės problema yra tik tariama. Ši problema remiasi prielaida, kad nefaktinius galimus pasaulius privalu specifikuoti tik nusakant, kiek individų juose egzistuoja ir kokiomis kokybinėmis savybėmis jie pasižymi. Remiantis šia prielaida, reikėtų teigti ne kad svarstomas galimas pasaulis, kuriame Nausėda tampa filosofu, o kad yra toks galimas pasaulis, kuriame yra x, pasižymintis tam tikromis kokybinėmis savybės, bei kad x yra filosofas. Tačiau ši prielaida paprasčiausiai nėra pagrįsta – galima svarstyti kontrafaktines situacijas ir specifikuoti jas vartojant konkrečių faktinių individų vardus.
Esama analogiškos situacijos svarstant tapatybę laiko tėkmėje. Pavyzdžiui, kai svarstome klausimą, ar Sokrato ūgis x metais turėjo lemiamos įtakos jo filosofinėms pažiūroms vėlesniais metais, tikrai nenumatome galimybės pateikti būtinas ir pakankamas kokybines sąlygas, kurias kažkas x metais turi atitikti, kad būtų Sokratu. Tačiau svarstydami šį klausimą vis dėlto nurodome ne ką kitą, o būtent Sokratą x metais. Plačiau žr. Plantinga 1974: 88–99, Kripke 1980: 42–53, van Inwagen 1985.