Didžioji dalis šiuolaikinės metafizikos atstovų teigia, kad skirtis tarp esminių ir atsitiktinių savybių yra objektyvi ir tai, jog šią skirtį galime adekvačiai apibrėžti modaliniais terminais pasitelkiant galimų pasaulių semantiką (possible worlds semantics) (žr. Modalinė logika). Modalinės esminių ir atsitiktinių savybių sampratos šalininkai laikosi nuostatos, jog objektui savybė yra esminė, jei objektas negalėtų egzistuoti neturėdamas šios savybės:
S yra esminė x savybė pasaulyje w := galimame pasaulyje w x turi savybę S ir visiems galimiems pasauliams wn galioja, kad jei wRwn ir x egzistuoja wn, tai x turi savybę S.
Objektui savybė yra atsitiktinė, jei objektas šia savybe pasižymi, bet galėtų egzistuoti ir šia savybe nepasižymėti:
x turi atsitiktinę savybę S pasaulyje w : = galimame pasaulyje w x turi savybę S ir egzistuoja galimas pasaulis wn, kuris w ≠ wn ir wRwn, bei x egzistuoja wn ir x nepasižymi savybe S wn.
Pažymėtina, kad galima atsitiktines savybes suprasti ir kitu būdu, t. y. teigiant, kad atsitikinės savybės yra tos, kuriomis individas gali pasižymėti ir gali nepasižymėti, bet nenurodant, ar jis jomis faktiškai pasižymi (žr. Esminės ir atsitiktinės savybės). Įsivedus šias skirtis, galima teigti, kad:
∀x(Px → □Px)
∀x((x = x) → □(x = x))
∀x(Tx → ◇~Tx) – (kai P – yra žmogus, T – yra turtingas).
Atrodo, kad šie sakiniai yra teisingi, nes akivaizdu, jog jei kažkas yra žmogus, tai jis iš esmės yra žmogus, jei objektas yra tapatus sau, tai jis iš esmės tapatus sau, bet jei kažkas yra turtingas, tai pastarosios savybės jis gali ir neturėti, ji nėra esminė.