Tarppasaulinės tapatybės problema

Modalinė predikatų logika suteikia galimybę analizuoti galimybę ir būtinumą išreiškiančius sakinius apie individus ir jų turimas savybes. Standartinės modalinės predikatų logikos kontekste nusakydami sakinių, priskiriančių individams atsitiktines savybes, teisingumo sąlygas numatome, kad vienas ir tas pats individas egzistuoja keliuose galimuose pasauliuose. 

Pavyzdžiui, teiginys:

(1) Gitanas Nausėda galėjo būti filosofu.

– yra teisingas galimame pasaulyje tada ir tik tada, jei bent viename iš prieinamų galimų pasaulių Gitanas Nausėda iš tikrųjų yra filosofas. Nausėda egzistuoja faktiniame pasaulyje, kuriame jis yra žmogus, politikas, Lietuvos Respublikos Prezidentas ir t. t., bet pasaulyje aplinkybėsgalėjo susiklostyti taip, jog Nausėda būtų tapęs filosofu. Taigi, jis egzistuoja ir faktiniame, ir kitame galimame pasaulyje. Kitaip tariant, Nausėda yra tarppasaulinis individas.

Standartiškai individo egzistavimas galimame pasaulyje suprantamas kotrafaktiškai, t. y. sakome, jog individas egzistuoja galimame pasaulyje w, jei ir tik jei priimame šią salygą: jei galimas pasaulis w būtų faktinis, tai individas egzistuotų (plg. Plantinga 1974: 96–97).

Tarppasaulinės tapatybės problema (the problem of transworld identity) – tai klausimai, kylantys įsipareigojus pozicijai, kad yra individų, egzistuojančių keliuose galimuose pasauliuose. Paminėtina, jog yra du būdai išvengti šio įsipareigojimo: viena vertus, galima priimti ką tik pateiktąją – tarppasauline tapatybe besiremiančią – de re modalumų analizę, tačiau teigti, kad visiems individams visos jų savybės yra esminės. Laikantis šios pozicijos kiekvienas individas egzistuos tik viename pasaulyje, nes visos jo savybės bus jam esminės. Intuityviu požiūriu ši pozicija nėra priimtina dėl iš jos plaukiančių deterministinių išvadų. 

Antra vertus, sekant Davidu Lewisu, galima remtis antrininkų teorija kaip adekvačia de re modalumų samprata. Pagal šią sampratą visi individai egzistuoja tik viename pasaulyje, o jų modalines savybes grindžia itin į juos panašūs individai, esantys kituose pasauliuose (plačiau žr. Antrininkų teorija). Daugelio autorių nuomone, ši teorija susiduria su daugybe semantinių bei metafizinių problemų, taigi, yra atmestina (pvz. Kripke 1980: 45/n13, Plantinga 1974: 108–113, Fara & Williamson 2005). 

Tarppasaulinė tapatybės problema susideda iš dviejų skirtingų klausimų – semantinio ir metafizinio.

Semantinė tarppasaulinės tapatybės problema

Semantinė tarppasaulinės tapatybės problema gali būti nusakyta tokiu būdu:faktiniame galimame pasaulyje egzistuoja Gitanas Nausėda. Yra žinoma, kad Nausėda yra žmogus, bibliofilas, aukščiausias Lietuvos Respublikos Prezidentas, žemiausias dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas ir t. t. Anksčiau svarstytas galimas pasaulis, kuriame Nausėda pasirenka kitokį gyvenimo būdą ir tampa filosofu. Ši galimybė yra reali, nes pamatiniuose būties principuose nebuvo įrašytos būtinybės Nausėdai tapti politiku. Svarstykime šį galimą pasaulį, kuriame Nausėda tampa filosofu. Pridėkime dar ir tai, jog Nausėda šiame pasaulyje yra ženkliai žemesnio ūgio, o ir kitais aspektais smarkiai skiriasi nuo to, koks jis faktiškai yra. Iškyla klausimas, kaip galima užtikrinti, jog kalbant apie šiame nefaktiniame pasaulyje esantį individą x iš tikrųjų kalbama apie tą patį mūsų faktiniame pasaulyje esantį Gitaną Nausėdą.

Būtent pastarasis klausimas yra semantinės tarppasaulinės tapatybės problemos atvejis. Bendriau tariant, ši problema – tai klausimas, kaip galima užtikrinti, kad sėkmingai nurodomas nefaktiniame galimame pasaulyje esantis individas, tapatus faktiniame pasaulyje egzistuojančiam individui. Atrodo, kad reikia kriterijaus, pagal kurį nuspręstume, ar kokiu nors būdu apibūdintas individas yra Gitanas Nausėda. Kripkės teigimu, „įprasta tarppasaulinės tapatybės kriterijaus samprata reikalauja to, kad mes pateiktume kokybines būtinas ir pakankamas sąlygas kažko buvimui Niksonu“ PAKEISTI PAGAL JD VARDŲ IR BŪTINUMO VERTIMĄ (1980: 46), kai kokybinės (qualitative) savybės suprantamos kaip tos, kurios yra išreiškiamos nenurodant jokio individo (plačiau žr. Kokybinės ir nekokybinės savybės). Pavyzdžiui, savybė būti Sokrato mokiniu gali būti laikoma nekokybine, nes šios savybės instanciacijos sąlygos įtraukia Sokratą. Kita vertus, savybė būti mokiniu nenurodo jokio individo, todėl laikytina kokybine.

Visuotinai priimama, kad aptarta semantinė tarppasaulinės tapatybės problema yra tik tariama. Ši problema remiasi prielaida, kad nefaktinius galimus pasaulius privalu specifikuoti tik nusakant, kiek individų juose egzistuoja ir kokiomis kokybinėmis savybėmis jie pasižymi. Remiantis šia prielaida, reikėtų teigti ne kad svarstomas galimas pasaulis, kuriame Nausėda tampa filosofu, o kad yra toks galimas pasaulis, kuriame yra x, pasižymintis tam tikromis kokybinėmis savybės, bei kad x yra filosofas. Tačiau ši prielaida paprasčiausiai nėra pagrįsta – galima svarstyti kontrafaktines situacijas ir specifikuoti jas vartojant konkrečių faktinių individų vardus.

Esama analogiškos situacijos svarstant tapatybę laiko tėkmėje. Pavyzdžiui, kai svarstome klausimą, ar Sokrato ūgis x metais turėjo lemiamos įtakos jo filosofinėms pažiūroms vėlesniais metais, tikrai nenumatome galimybės pateikti būtinas ir pakankamas kokybines sąlygas, kurias kažkas x metais turi atitikti, kad būtų Sokratu. Tačiau svarstydami šį klausimą vis dėlto nurodome ne ką kitą, o būtent Sokratą x metais. Plačiau žr. Plantinga 1974: 88–99, Kripke 1980: 42–53, van Inwagen 1985.

Metafizinė tarppasaulinės tapatybės problema

Nors dažnai sutinkama, kad semantinė tarppasaulinės tapatybės problema yra tik tariama, tačiau, kaip minėta anksčiau, yra ir metafizinė šios problemos versija. Kaip matysime, ši problema glaudžiai susijusi ir su klausimais apie individų esmes, ir su klausimais apie skirtumo tarp galimų pasaulių metafizinį pagrindą.

Metafizinė tarppasaulinė tapatybės problema aiškiausiu būdu gali būti išreikšta pasitelkus samprotavimą, suformuluotą Rodericko Chisholmo 1967 m. publikuotame straipsnyje Identity through Possible Worlds: Some Questions (tai vadinamasis Chisholmo paradoksas, plačiau žr. Chisholmo paradoksas). Šio samprotavimo eiga yra tokia: tarkime, kad faktiniame pasaulyje w₀ Adomas gyveno 930 metų, o Nojus – 950. Akivaizdu, kad yra toks galimas pasaulis w₁, kuriame Adomas gyveno 931 metus, o Nojus – 949. Bet tokiu atveju yra ir toks galimas pasaulis w₂, kuriame Adomas gyveno 932 metus, o Nojus – 948. Eidami tolyn šia seka, prieisime prie galimo pasaulio w_m, kuriame Adomas gyveno 950 metus, o Nojus – 930. Jei po truputį keisdami Adomo ir Nojaus amžių galėjome „sukeisti vietomis“ jų gyvenimo trukmę išreiškiančias savybes, tai po truputį keisdami kitas Adomo ir Nojaus savybes taip pat galėsime padaryti tą patį. Tarkime, pradžioje galime sukeisti jų vardus, ūgį, svorį, o tada kairės rankos raumenų ir kaulų sandarą ir t. t. Pamatinė idėja čia ta, jog kiekvieną kartą atlikdami vos matomą pokytį prieisime prie milžiniško pokyčio.

Chisholmas teigia, jog „galų gale mes pasieksime galimą pasaulį w_n, kuris iš pirmo žvilgsnio bus visiškai toks pat kaip ir mūsų faktinis pasaulis“ (Chisholm 1967: 3). Vienintelis skirtumas tarp šių pasaulių bus tas, jog Adomas galimame pasaulyje w_n pasižymės tomis savybėmis, kuriomis Nojus pasižymi w₀ (t. y. mūsų faktiniame pasaulyje), o Nojus galimame pasaulyje w_n pasižymės tomis savybėmis, kuriomis Adomas pasižymi w₀. Šiedu pasauliai yra netapatūs tik dėl šitybinio skirtumo. 

Priėjęs išvadą, kad tokie pasauliai egzistuoja, Chisholmas klausia: „[a]r Dievas galėjo turėti pakankamą pagrindą sukurti w₀, o ne w_n?“ Kitais žodžiais nusakant šio klausimo esmę, ar yra kažkas, kas metafiziškai grindžia šių dviejų galimų pasaulių netapatumą? Jei ne, tai galbūt, sekant Chisholmu, derėtų teigti, kad ką tik pateiktas samprotavimas yra įsipareigojimo tarppasaulinei tapatybei reductio ad absurdum? Kita vertus, kaip galėtume užkirsti kelią šio samprotavimo išvadai?

Prieš aptardami šios metafizinės tarppasaulinės tapatybės problemos sprendimo būdus, išryškinkime šio samprotavimo struktūrą. Visų pirma, pastebėtina, kad samprotavimo struktūra iš esmės yra ta pati, kuria pasižymi krūvos paradoksas: jei vienoje vietoje turime vieną milijoną rugių grūdų, tai šie grūdai sudaro grūdų krūvą. Jei iš šios krūvos išimsime vieną grūdą, tai likę grūdai sudarys krūvą. Bendriau, jei krūva sudaryta iš k grūdų, tai k–1 grūdų taip pat sudarys krūvą. Tačiau priėmus šias prielaidas, turėsime daryti absurdišką išvadą, kad ir vienas grūdas sudaro grūdų krūvą. 

Atitinkamai mūsų aptariamu atveju: tarkime, kad φ₁ išreiškia visas Adomo turimas savybes faktiniame pasaulyje, φ_n išreiškia visas Nojaus turimas savybes faktiniame pasaulyje, a – Adomas, o n – Nojus. Tada Chisholmo samprotavimą galime suformuluoti tokiu būdu:

φ₁(a)

φ₁(a) → ◇φ₂(a)

◇φ₂(a) → ◇◇φ₃(a)

…

◇◇…◇◇φ_{n -1}(a) → ◇◇◇…◇◇φ_n(a)

∴◇φ_n(a)

Kitaip sakant, kad ir kokiais mažais žingsniais Adomo savybės kis Nojaus savybių link, atlikę itin daug mažų žingsnių prieisime prie išvados, jog Adomas galėtų pasižymėti Nojaus faktiškai turimomis savybėmis. Svarbu pabrėžti, kad pateiktas samprotavimas remiasi prielaida, jog tai, kas yra galimai (galimai, galimai, …) galima, visada yra galima per se.

Atitinkamą samprotavimą galime pateikti Nojaus atveju:

φ_n(n)

φ_n(n) → ◇φ_n-1(n)

◇φ_n-1(n) → ◇◇φ_n-2(n)

…

◇◇….◇◇φ₂(n) → ◇◇◇…◇◇φ₁(n)

∴◇φ₁(n)

Taigi, Nojus galėtų pasižymėti visomis savybėmis, kuriomis faktiniame pasaulyje pasižymi Adomas. 

Atrodo, nėra pagrindo manyti, kad:

(1) Adomas galėtų pasižymėti Nojaus faktinėmis savybėmis (t. y. ◇φ_n(a)).

– ir:

(2) Nojus galėtų pasižymėti Adomo faktinėmis savybėmis (◇φ₁(n)).

– bet nesutikti, kad:

(3) įmanoma, kad Adomas pasižymėtų Nojaus faktinėmis savybėmis ir Nojus pasižymėtų Adomo faktinėmis savybėmis (t. y. ◇(φ_n(a) & φ₁(n))).

Žinoma, logine prasme iš (1) ir (2) neseka, kad (3). Pavyzdžiui, iš prielaidų, kad Petras galėtų būti vienintelis žmogus visoje visatoje, ir to, kad Antanas galėtų būti vienintelis žmogus visoje visatoje, negalime daryti išvados, kad įmanoma, jog viename galimame pasaulyje ir Petras, ir Antanas pasižymėtų savybe „būti vieninteliu žmogumi visoje visatoje“. Tačiau svarstomu Adomo ir Nojaus atveju atrodo, kad vis dėlto turėtume priimti (3), – juk yra toks galimas pasaulis, kuriame φ₁(a) ir φ_n(n), taigi, iš principo φ₁ ir φ_n gali būti instancijuotos skirtingų individų viename pasaulyje.

Priėmus (3), reikia pripažinti, kad yra du galimi pasauliai, kurie skiriasi tik tuo, jog viename iš jų Adomas instancijuoja φ₁, o Nojus φ_n, o kitame – atvirkščiai. Kas galėtų metafiziškai grįsti šį skirtumą tarp dviejų galimų pasaulių? O jei šie du galimi pasauliai nėra iš tikrųjų galimi, tai kuri samprotavimo prielaida yra klaidinga ar kuri išvedimo taisyklė nėra pagrįsta?

Metafizinės tarppasaulinės tapatybės problemos sprendimo būdai

Galima išskirti bent tris metafizinės tarppasaulinės tapatybės problemos sprendimo būdus, besiremiančius: 

I. prieinamumo ryšio tarp galimų pasaulių tranzityvumo atmetimu;

II. įsipareigojimu, kad objektai turi kokybines esmes;

III. įsipareigojimu, kad nekokybinės savybės gali grįsti skirtumą tarp dviejų kokybiniu požiūriu identiškų galimų pasaulių.

(I) Šis problemos sprendimo būdas pirmą kartą išsakytas Hugho S. Chandlerio (1976), tačiau išsamiau išplėtotas Nathano Salmono filosofijoje (1982, 1986, 1989). Pamatinė idėja čia ta, kad tokio pobūdžio samprotavimai kaip Chisholmo paradoksas, sugeneruojantys šitybinius skirtumus tarp galimų pasaulių, remiasi prielaida, jog prieinamumo ryšys tarp galimų pasaulių yra tranzityvus. Tai yra, jie remiasi prielaida, kad visiems w, w′, w′′∊ W galioja, kad jei wRw′ ir w′Rw′′, tai wRw′′. Neatmetus tokio pobūdžio prielaidos patenkame į prieštaravimus arba turime priimti abejotinas metafizines pozicijas, taigi, derėtų šią prielaidą atmesti ir teigti, kad dalis dalykų padėčių, kurios yra galimai galimos, nėra galimos per se. 

(II) Antroji strategija aiškiausiu pavidalu išplėtota Graeme’o Forbeso (1985). Šio autoriaus manymu, objektai turi kokybines esmes, t. y. kokybines esmines ir būtinai unikalias savybes. Kažkuriame samprotavimo žingsnyje neteisingai tariame, kad Adomas (ar Nojus) galėtų pasižymėti tam tikromis savybėmis, kai iš tikrųjų jis tokiomis savybėmis pasižymėti negalėtų. Taigi, samprotavimas, kuriame sukeitėme Adomo ir Nojaus turimas savybes, turi klaidingą prielaidą. Plačiau žr. Forbes 1985 bei šios pozicijos kritiką Mackie 2006: 47–69.

(III) Trečiasis kelias spręsti problemą pasirinktas Alvino Plantingos (1974: 88–120). Autoriaus įsitikinimu, objektai, nors ir neturi kokybinių esmių (argumentai prieš šią poziciją išsakyti Plantinga 1979: 112–114), turi nekokybines esmes – tokias savybes kaip būti-tapačiu-Sokratui, būti-tapačiu-Obamai ir t. t. Plantingos manymu, galimi pasauliai w₀ ir w_n (iš anksčiau pateikto samprotavimo) yra metafiziškai skirtingi ir tai lemia, jog w₀ individas, turintis savybę būti-tapačiu-Adomui, pasižymi kokybinėmis savybėmis φ₁, o individas, turintis savybę būti-tapačiu-Nojui, pasižymi kokybinėmis savybėmis φ_n, (galimame pasaulyje w_n yra atvirkščiai). Tai yra pakankamas metafizinis pagrindas skirti šiuos galimus pasaulius.

Literatūra

Adams, R. M., 1979. Primitive Thisness and Primitive Identity. The Journal of Philosophy, 76(1): 5–26.

Chandler, H., 1976. Plantinga and the Contingently Possible. Analysis, 36(2): 106-109.

Chisholm, R. M., 1967. Identity through Possible Worlds: Some Questions. Noûs 1(1): 1-8.

Fara, M. & Williamson, T., 2005. Counterparts and Actuality. Mind, 114(453): 1–30. 

Forbes, G., 1985. The Metaphysics of Modality. Oxford: Oxford University Press.

Kaplan, D., 1975. How to Russell a Frege-Church. The Journal of Philosophy, 72: 716–729.

Koslicki, K., 2020. Essence and Identity. In: Metaphysics, Meaning and Modality: Themes from Kit Fine, (ed.) M. Dumitru, 113–140. Oxford, UK: Oxford Unversity Press.

Kripke S. A., 1980. Naming and Necessity. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press.

Lewis, D. K., 1986. On the Plurality of Worlds. Oxford: Blackwell.

Mackie, P., 2006. How Things Might Have Been: Individuals, Kinds, and Essential Properties. Oxford: Oxford University Press.

Mackie, P. & Jago, M., 2017. Transworld Identity. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Winter 2017 Edition), Edward N. Zalta (ed.), URL = <https://plato.stanford.edu/archives/win2017/entries/identity-transworld/>

Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.

Salmon, N., 1982. Reference and Essence. Basil Blackwell, Oxford.

Salmon, N., 1986. Modal Paradox: Parts and Counterparts, Points and Counterpoints. Midwest
Studies In Philosophy, 11(1): 75–120.

Salmon, N., 1989. The Logic of What Might Have Been. The Philosophical Review, 98(1): 3–34.

van Inwagen P., 1985. Plantinga on Trans-World Identity. In: Alvin Plantinga, (eds.) Tomberlin J.E., van Inwagen P., 101–121. Dordrecht:  Riedel.

Susiję įrašai

Antrininkų teorija, Esmė, Esminės ir atsitiktinės savybės, Galimi pasauliai, Modalinė logika, Neatskiriamųjų tapatybė, Tapatybė.

Plačiau skaityti: įvadus į tarppasaulinės tapatybės problemą žr. Mackie & Jago 2017, Koslicki 2020; klasikinius tarppasaulinės tapatybės problemos svarstymus žr. Chisholm 1967, Plantinga 1974: 88–120, Kaplan 1975, 1979, Adams 1979, Kripke 1980: 41–53, van Inwagen 1985, Lewis 1986: 192–263, Forbes 1985, Mackie 2006.