Kontingentizmas – tai pažiūra, kad objektų egzistavimas yra atsitiktinis. Kalbant tiksliau, kontingentistai sutinka, kad (i) dalis objektų egzistuoja atsitiktinai ir kad (ii) galėjo egzistuoti objektai, kurių faktiškai nėra. Dažniausiu atveju kontingentistai laikosi pozicijos, jog tokie konkretūs objektai kaip katės, šunys ar medžiai galėjo neegzistuoti. Taip pat įprastai jie išpažįsta pažiūrą kad net jei, pavyzdžiui, Liudvigas Vitgenšteinas neturėjo vaikų, vis dėlto galėjo egzistuoti objektas, kuris, jei būtų egzistavęs, būtų buvęs Vitgenšteino vaikas (pvz. Plantinga 1974, 1976; Stalnaker 2012, 2016). Kalbant formaliai, kontingentizmo atstovai atmeta principą □∀x□∃y(x y).
Necesitistai laikosi priešingos pozicijos – jų manymu, objektų egzistavimas yra būtinas. Jie teigia, kad net jei Vitgenšteinas neturi vaikų, faktiškai egzistuoja objektas, kuris galėjo būti Vitgenšteino vaikas (pvz. Linsky & Zalta 1994, 1996; Williamson 1998, 2002, 2010, 2013). Tai reiškia, kad necesitizmo atstovai įsipareigoja teiginiui □∀x□∃y(x y).
Priimant Willardo Van Ormano Quine’o pasiūlytą ontologijos sampratą, pagal kurią ontologija suprantama kaip egzistuojančių objektų rinkinys, kontingentistus galima apibūdinti kaip įsipareigojančius lozungui, jog ontologija yra atsitiktina, o necesitistus – kaip tuos, kurie ontologiją laiko būtina. Paminėtina, kad šių lozungų formalizacija yra gana komplikuota, nes silpnesnėje nei S5 modalinėje logikoje sakinys □∀x□∃y(x y) gali būti teisingas atitinkamam lozungui esant klaidingam. Net ir pasitelkiant modelius, kuriuose S5 galioja, šis sakinys adekvačiai neformalizuoja necesitistinio lozungo, mat esama S5 modelių, kuriuose galimi pasauliai suformuoja nesusiekiančių pasaulių spiečius (tarpusavyje prieinamumo sąryšiu susijusius pasaulius, kurie nesusiję su kitų spiečių nariais); skirtingi spiečiai gali turėti skirtingus individus, tačiau □∀x□∃y(x y) gali būti teisingas visuose modelio pasauliuose.
Svarbu pabrėžti, kad skirtis tarp necesitizmo ir kontingentizmo buvo įvesta siekiant pakeisti skirtį tarp aktualizmo ir posibilizmo (Williamson 2010), todėl derėtų nepainioti šių diskusijų. Kontingentistai, teigdami, jog galėjo egzistuoti objektas, kuris būtų buvęs Vitgenšteino vaikas, neteigia, kad yra vien galimas objektas, kuris galėjo būti Vitgenšteino vaikas. Necesitistai, laikydamiesi pozicijos, kad faktiškai egzistuoja objektas, galėjęs būti Vitgenšteino vaikas, neteigia, kad kažkas egzistuoja vien galimai ir yra galimas Vitgenšteino vaikas.
Formaliu požiūriu kontingentizmo poziciją atitinka varijuojančio domeno galimų pasaulių semantika, kurioje kiekvienam galimam pasauliui priskiriame domeną tame galimame pasaulyje egzistuojančių objektų (žr. Modalinė logika). Varijuojančio domeno semantikoje Barcan schema ir jos konversija nėra tapačiai teisingos (žr. Barcan schema), t. y. šioje semantikoje iš to, kad galėjo egzistuoti x, kuris yra P, neseka, kad yra toks x, kuris galėtų būti P. Pavyzdžiui, net jei galėjo egzistuoti Vitgenšteino vaikas, iš to neseka, kad egzistuoja kažkas, kas galėtų būti Vitgenšteino vaiku. Taip pat iš to, kad egzistuoja kažkas, kas galimai yra P, negalime išvesti to, kad galimai yra toks x, kuris yra P. Pavyzdžiui, net jei faktiškai egzistuoja kažkas, kas galėtų neegzistuoti, tai iš šito neseka, jog galėtų egzistuoti neegzistuojantis objektas.
Nors kontingentistinė metafizika dera su sveiko proto nuostata, jog dalis pasaulyje esančių objektų egzistuoja atsitiktinai, šios teorijos šalininkai susiduria su įvairiomis teorinėmis problemomis. Vienas iš pamatinių sunkumų, kylančių kontingentistams – tai klausimas, ar įmanoma pateikti kontingentistinę galimų pasaulių semantiką neįsipareigojant vien galimiems individams. Juk jei sakoma, kad galėjo egzistuoti individas, netapatus nei vienam iš faktiškai egzistuojančių individų (pavyzdžiui, anksčiau minėtas Vitgenšteino vaikas), pateikiant formalią šio sakinio semantiką metakalboje (kalboje, kurioje formuluojama semantinė teorija) reikia nurodyti Vitgenšteino vaiką, nepriskiriamą faktiniame pasaulyje egzistuojančių objektų aibei. Ar metakalboje kalbėdami apie Vitgenšteino vaiką kalbame apie Vitgenšteino vaiką? Jei taip, kokiu būdu jis galėtų neegzistuoti?
Kita kontingentistams kylanti problema yra susijusi su paprastu samprotavimu modalinės predikatų logikos įrodymų teorijoje. Tarkime, kad t – tai individinė konstanta, kurios denotacija yra kalnas K2. Pagal tapatybės refleksyvumą galima įrodyti, kad ⊢ t = t. Iš pastarojo sakinio pagal egzistencinės generalizacijos taisyklę galima išvesti, kad ⊢ ∃x(x = t) – t. y., iš to, kad K2 yra tapatybės santykyje su K2, galima išvesti, kad yra kažkoks x, tapatus kalnui K2. Tačiau visose normaliose modalinėse logikose visos teoremos yra būtinos, taigi, pagal teoremų būtinumo išvedimo taisyklę galima įrodyti, kad ⊢□∃x(x = t). Pateiktame samprotavime kalnas K2 buvo pasirinktas arbitraliai. Taigi, ta pati išvada gali būti pasiekiama kalbant apie bet kurį kitą objektą, t. y. ⊢∀y□∃x(x = t). Bet jei pastaroji išraiška yra teorema, pagal teoremų būtinumo taisyklę galima išvesti necesitizmą apibrėžiantį (su anksčiau aptartomis išlygomis) sakinį –. ⊢□∀y□∃x(x = t).
Kontingentistams kyla ir daugiau teorinių problemų. Pavyzdžiui, jei priimame modalinės komprehensijos principą ∃X□∀x(Xx≡ A) (kur kintamasis X negali būti laisvas sakinyje A bei modalinės komprehensijos atveju laikoma ir duotoji formulė, kai prie jos prijungiame bet kiek bendrinių kvantorių bei būtinumo operatorių), tai vienas iš šios schemos substitucijos atvejų bus ∀y□∃X□∀xXx≡ x = y). Intuityviai kalbant, pastaroji formulė numato, jog visiems objektams y būtinai egzistuoja kažkokia savybė X, kuria objektas x pasižymi, jei ir tik jei x yra y. Kitaip tariant, ši formulė numato, kad būtinai egzistuoja kiekvieno objekto esmė (žr. Esmė). Tačiau jei objektas y neegzistuotų, kokiu būdu galėtų egzistuoti savybė, ekvivalenti savybei buvimui tapačiam y? Ar individo y esmė galėtų egzistuoti galimame pasaulyje, kuriame objektas y neegzistuoja? Plačiai paplitusi nuostata, jog negalėtų (Linsky & Zalta 1994: 442, Williamson 2013: 267–277, Adams 1981: 11–18, McMichael 1983: 55–61, Fine 1985: 148–155, Menzel 1990: 365–367). Tačiau tokiu atveju kontingentistai negali priimti komprehensijos principo.
Formaliu požiūriu necesitizmo poziciją atitinka nekintamo domeno galimų pasaulių semantika, kurioje visas Kripkės modelis turi vieną domeną, taigi, intuityviai kiekviename galimame pasaulyje egzistuoja tie patys individai. Nekintamo domeno semantikoje ir Barcan schema, ir jos konversija yra tapačiai teisingos išraiškos, t. y. iš to, kad Vitgenšteinas galėjo turėti dvidešimt vaikų, galima išvesti, kad faktiškai egzistuoja dvidešimt objektų, kurie galėjo būti Vitgenšteino vaikai. Taip pat faktas, kad egzistuoja kažkas, kas galėtų neegzistuoti, numato, kad galėtų egzistuoti objektas, kuris neegzistuoja. Necesitistai laikosi nuostatos, kad nėra tokio objekto, kuris galėtų neegzistuoti, todėl pastarosios implikacijos antecedentas visada klaidingas, o tai implikaciją paverčia visada teisinga.
Nors necesitistai nesusiduria su nei viena iš anksčiau minėtų problemų, kylančių kontingentistams, jų pozicija prieštarauja sveiko proto nuostatai, kad dalis pasaulyje esančių objektų galėtų neegzistuoti. Pasak necesitistų, absoliučiai visi objektai egzistuoja būtinai, taigi, neįmanoma, kad koks nors konkretus medis ar žmogus būtų neegzistavęs. Tačiau esame linkę manyti, kad jei kiekvieno iš mūsų tėvai nebūtų susitikę, tai mes nebūtume egzistavę, o jei kažkurio medžio sėkla nebūtų įkritusi į žemę ir nebūtų susiklosčiusios tinkamos sąlygos, tai tas medis nebūtų užaugęs ir nebūtų egzistavęs.
Dažniausiu atveju necesitizmo atstovai sutinka, kad konkretūs objektai galėjo būti nekonkretūs (pvz. Linsky & Zalta 1994, 1996; Williamson 2013). Necesitistai modifikuoja esencialistinių teiginių struktūrą. Įprastai sakoma, kad buvimas žmogumi yra esminė Sokrato savybė, jei ir tik jei galioja teiginys „Jei Sokratas egzistuoja, Sokratas yra žmogus“. Necesitistai negali sutikti su tuo, kad Sokratas yra žmogus, kai jis yra nekonkretus, nes tai prieštarautų biologinėms žinioms apie žmones. Taigi, necesitistų teigimu, buvimas žmogumi yra esminė Sokrato savybė, jei ir tik jei galioja teiginys „Jei Sokratas yra konkretus, jis yra žmogus“. Būdamas nekonkrečiu Sokratas yra galimas žmogus, tačiau buvimas galimu žmogumi neimplikuoja buvimu žmogumi, lygiai kaip ir buvimas galimu Lietuvos Respublikos Prezidentu neimplikuoja buvimo Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Literatūra
Adams, R. M., 1981. Actualism and Thisness. Synthese, 49: 3–41.
Fine, K., 1985. Plantinga on the Reduction of Possibilist Discourse. In: Alvin Plantinga, (eds.) J. Tomberlin & P. van Inwagen, 145–186. Dordrecht: Reidel.
Yli-Vakkuri J. & McCullagh M., 2017. Williamson on Modality. London: Routledge.
Linsky, B. & Zalta, E. N., 1994. In Defense of the Simplest Quantified Modal Logic. Philosophical Perspectives, 8: 431–458.
Linsky, B. & Zalta, E. N., 1996. In Defense of the Contingently Nonconcrete. Philosophical Studies, 84: 283–294.
McMichael, A., 1983. A Problem for Actualism about Possible Worlds. Philosophical Review, 92: 49–66.
Menzel, C., 1990. Actualism, Ontological Commitment, and Possible Worlds Semantics. Synthese, 85: 355–389.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Plantinga, A., 1976. Actualism and Possible Worlds. Theoria, 42: 139–60.
Prior, A. N., 1957. Time and Modality, Oxford: Clarendon.
Stalnaker, R., 2012. Mere Possibilities: Metaphysical Foundations of Modal Semantics. Princeton: Princeton University Press.
Stalnaker, R., 2016. Models and Reality. Canadian Journal of Philosophy, 46(4–5): 709–726.
Williamson, T., 1998. Bare Possibilia. Erkenntnis, 48(2/3): 257–273.
Williamson, T., 2002. Necessary Existents. Royal Institute of Philosophy Supplement, 51: 233–251.
Williamson T., 2010. Necessitism, Contingentism, and Plural Quantification. Mind, 119(475): 657–748.
Williamson, T., 2013. Modal Logic as Metaphysics. Oxford: Oxford University Press.
Williamson, T., 2014. Précis of Modal Logic as Metaphysics. Philosophy and Phenomenological Research, 88(3): 713–716.
Plačiau skaityti: klasikines kontingentistines teorijas žr. Prior 1957, Plantinga 1974, 1976, Adams 1981, Stalnaker 2012, 2016; klasikines necesitistines teorijas žr. Zalta & Linsky 1994, 1996, Williamson 1998, 2002, 2013, 2014; t. p. žr. išsamius poleminius straipsnius rinktinėje Yli-Vakkuri & McCullagh 2017.