Neatskiriamųjų tapatybės taisyklė – tai metafizinis principas, pagal kurį neįmanoma, kad du objektai pasižymėtų tomis pačiomis savybėmis, bet būtų netapatūs. Simboline forma neatskiriamųjų tapatybės principą galima perteikti tokiu būdu:
(NTP) ∀S∀x∀y((Sx ↔ Sy) → x=y),
Tai reiškia, kad visoms savybėms S ir visiems individams x ir y galioja tai, kad jei x pasižymi S tada ir tik tada, kai y pasižymi S, tai x ir y yra vienas ir tas pats objektas. Dažnu atveju įsipareigojant šiam principui manoma, kad jis nėra atsitiktinis, t. y. jis laikomas būtinai teisingu:
(□NTP) □∀S∀x∀y((Sx ↔ Sy) → x=y).
Pirmą kartą neatskiriamųjų tapatybės principas eksplicitiškai suformuluotas Gotfrydo Vilhelmo Leibnico Samprotavimų apie metafiziką devintajame skirsnyje (Leibniz 2020: 14–15). Kartais neatskiriamųjų tapatybės principas vadinamas Leibnico dėsniu.
Neatskiriamųjų tapatybės (identity of indiscernibles) principo nederėtų painioti su tapačiųjų neatskiriamumo (indiscernibility of identicals) principu. Pastarasis yra visai nekontroversiška taisyklė, teigianti, kad jei x ir y yra tas pats objektas, tai x pasižymi savybe S tada ir tik tada, kai y pasižymi savybe S:
(TNP) ∀S∀x∀y(x=y → (Sx ↔ Sy))
Kaip ir neatskiriamųjų tapatybės principo atveju, priimant tapačiųjų neatskiriamumo principą jis dažniausiai laikomas būtinai teisingu:
(□TNP) □∀S∀x∀y(x=y → (Sx ↔ Sy))
Pabrėžiame, kad kartais Leibnico dėsniu vadinamas ne neatskiriamųjų tapatybės principas, o nuostata, gaunama sujungus neatskiriamųjų tapatybės principą su tapačiųjų neatskiriamumo principu:
(NTP+TNP): ∀S∀x∀y(x=y ↔ (Sx ↔ Sy)),
– arba šio principo būtinumą išreiškiančiu dėsniu:
(□NTP+TNP): □∀S∀x∀y(x=y ↔ (Sx ↔ Sy)).
Argumentai prieš neatskiriamų tapatybės principą
Vienas iš svariausių argumentų prieš neatskiriamųjų tapatybės principą buvo išsakytas praėjusiojo amžiaus viduryje Maxo Blacko (1952). Autorius siūlo svarstyti galimybę, kad pasaulyje egzistuoja tik du identiški rutuliai. Abu jie yra iš grynos geležies, abiejų skersmuo yra lygus vienam kilometrui, abu yra tokios pačios spalvos, temperatūros ir t. t. Atrodo, kad tokia situacija, nors ir labai keista, tačiau logiškai įmanoma. Akivaizdu, kad šiuo atveju, nors abiejų rutulių savybės yra identiškos, jie nėra tapatūs.
Kita vertus, pastebima (pvz. Brody 1980: 19–20), kad šis tariamas kontrapavyzdys neatskiriamųjų tapatybės principui remiasi prielaida, jog tokios šitybinės savybės kaip būti tapačiu a, būti tapačiu Sokratui ir panašiai nėra įtraukiamos tarp savybių, relevantiškų neatskiriamųjų tapatybės principui. Juk jei yra du netapatūs rutuliai, tai jie skirsis turimomis šitybinėmis savybėmis. Taigi, šie rutuliai skirsis kažkokiomis savybėmis, todėl nėra taip, kad jų visos savybės sutampa.
Akivaizdu, kad jei į neatskiriamųjų tapatybės principą įtraukiamos ir šitybinės savybės, rizikuojama šį principą paversti trivialia metafizine tiesa, todėl dalis autorių siūlo apriboti jo galiojimui relevantiškų savybių sritį. Pavyzdžiui, teigiama, kad derėtų suprasti šį principą kaip galiojantį tik kokybinių savybių atžvilgiu, kurios gali būti adekvačiai išreikštos be nuorodos į paskirus individus –nevartojant individinių konstantų, tikrinių vardų, indeksinių žodžių ir panašiai (žr. Kokybinės ir nekokybinės savybės). Tokiu atveju ką tik pateiktas kontrargumentas Blacko samprotavimui nebegalioja, kadangi šitybinės savybės yra nekokybinės, ir akivaizdu, jog nėra kokybinių savybių, skiriančių vieną rutulį nuo kito.
Literatūra
Adams, R. M., 1979. Primitive Thisness and Primitive Identity. The Journal of Philosophy, 76(1): 5–26.
Black, M., 1952. The Identity of Indiscernibles. Mind, 61(242): 153–164.
Brody, B., 1980. Identity and essence. Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Leibniz, G. W., 2020. Discourse on Metaphysics. Trans. G. Pereyra. Oxford: Oxford University Press.
Plačiau skaityti: klasikinė principo išsklaida Leibniz 2020, klasikiniai kontrargumentai prieš šį principą Black 1952, Adams 1979, argumentas už šį principą, besiremiantis šitybinėmis savybėmis Brody 1980: 3–20.