Galimų pasaulių (possible worlds) idėja šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje visų pirma pasitelkiama analizuojant modalinius – galimybę ir būtinumą išreiškiančius – sakinius. Analizuojant tokius sakinius kaip žolė galėjo būti mėlyna ar būtina, kad 2+2=4, sakoma, jog pirmasis yra teisingas, jei ir tik jei yra bent vienas galimas pasaulis, kuriame žolė yra mėlyna, o antrasis yra teisingas tada ir tik tada, kai visuose galimuose pasauliuose prie dviejų pridėjus du gausime keturis.
Galimas pasaulis čia suprantamas kaip situacija ar buvimo būdas, apibrėžtas visais aspektais. Vienas iš visų galimų pasaulių ypatingas tuo, kad jis įvyko, t. y. jis yra aktualus ir faktinis pasaulis. Tam tikri dalykai faktiniame pasaulyje neįvyko, bet galėjo įvykti. Pavyzdžiui, Tomas Akvinietis parašė tam tikrą skaičių filosofinių veikalų, tačiau jei jis būtų gyvenęs ilgiau, tai greičiausiai būtų parašęs daugiau. Jei taip būtų įvykę, tai mes dabar gyventume, nors ir nedaug pakitusiame, tačiau kitokiame pasaulyje, t. y. mes gyventume kitame galimame pasaulyje.
Galimų pasaulių idėja pirmą kartą imta vystyti Gotfrydo Vilhelmo Leibnizo. Leibnizas manė, kad prieš pasaulio sukūrimą Dievas rinkosi, kurį iš visų galimų pasaulių jam sukurti. Galimo pasaulio idėją galime aptikti ir pirmosios XX a. pusės analitinės filosofijos tradicijoje. Liudvigas Vitgenšteinas Traktate (1922) teigė, kad pasaulis – visų faktų visuma. Kiek vėliau, vystydamas modalinę logiką, Rudolfas Karnapas įvedė būsenų aprašymų (state-descriptions) terminą, kuriuo žymėjo tokią aibę sakinių, į kurią patenka kiekvienas atominis sakinys arba jo neigimas. Karnapas pažymi, jog jo būsenų aprašymai yra visa apimantys visatos aprašymai ir specifikuoja, kokie individai kokiomis savybėmis pasižymi bei kokius individus sieja konkrečiai apibrėžti santykiai. Karnapas eksplicitiškai teigia, jog būsenų aprašymai jo sistemoje yra Leibnizo galimi pasauliai bei Vitgenšteino galimos dalykų padėtys (Carnap 1947: 9).
Šiuolaikinėje modalinėje logikoje galimų pasaulių idėjos svarba išauga kartu su Saulo Kripkės (1963) galimų pasaulių semantikos atsiradimu. Kripkė modalinei logikai sukūrė modelių teoriją, leidžiančią matematine prasme preciziškai specifikuoti modalinių sakinių teisingumo sąlygas Kripkės modelių atžvilgiu. Svarbu suprasti, kad šiame etape išraiška „galimas pasaulis“ yra vien tik etiketė, turinti padėti intuityviame lygmenyje interpretuoti vieną formaliai apibrėžto modelio elementą – indeksų aibę. Indeksai čia yra tai, kieno atžvilgiu teiginiams priskiriamos teisingumo reikšmės, kam priskiriama egzistuojančių individų aibė, kieno atžvilgiu nustatoma predikatų ekstensija ir t. t. (plačiau žr. Modalinė logika).
Tačiau net ir sukūrus formalią semantiką modalinėms logikoms išliko filosofinis klausimas, kokia yra indeksų aibės narių prigimtis. Kas yra galimi pasauliai? Jei sakoma, kad galimai p yra teisingas, jei ir tik jei yra toks galimas pasaulis w, kuriame p, susiduriama su filosofiniu klausimu, kas yra w. Praėjusiojo šimtmečio antroje pusėje analitinėje metafizikoje buvo pasiūlyta daugybė skirtingų atsakymų į šį klausimą (žr. Galimų pasaulių ontologinis statusas).
Literatūra
Carnap, R., 1947. Meaning and Necessity: A Study in Semantics and Modal Logic. Chicago: Chicago University Press.
Kripke S. A., 1963. Semantical Considerations on Modal Logic. Acta Philosophica Fennica, 16: 83–94.
Wittgenstein, L. 1922. Tractatus Logico-Philosophicus. Trans. C. K. Ogden, London: Routledge & Kegan Paul.
Plačiau skaityti
Išsamios galimų pasaulių metafizikos studijos Divers 2002, Nolan 2002, Menzel 2021b.