Žodis esmė yra kilęs iš lotyniško žodžio essentia, o pastarasis – tai Cicerono pasiūlytas Aristotelio frazės to ti ên einai vertimas. Jei šią Aristotelio frazę išverstume pažodžiui, ji reikštų „tai, kas buvo būti“. Čia turima galvoje, kad objektams būdingas tam tikras buvimo būdas, dėl kurio jie yra būtent tokie, kokie yra (Met. 1014b16-1015a12, 1029b10-1033a24). Aristoteliškosios filosofijos nuostatomis ir sąvokomis paremtoje Viduramžių filosofinėje tradicijoje ir toliau plėtojami esmės filosofemos apmąstymai. Tomas Akvinietis garsiajame veikale De ente et essentia teigia, kad daikto prigimtis – tai jo esmė veikimo atžvilgiu, o esmiškumas (quidditas) „(…) apima tai, ką žymi apibrėžimas, bet esme vadinama atsižvelgiant į tai, kad esinys egzistuoja per ją ir joje“ (2009: 9). Naujųjų laikų filosofas Johnas Locke’as teigė, jog esme pirmaprade šio žodžio reikšme derėtų laikyti „kokio nors daikto būtį, dėl kurios jis yra tai, kas yra“ (2000: 368).
Šiuolaikinės modalinės metafizikos kontekste bandant atliepti klasikinę esmės sampratą formalios modalinės logikos teikiamomis priemonėmis individo esmė suprantama kaip esminė ir būtinai unikali individo savybė. Esminė individo savybė – tai tokia savybė, be kurios individas negalėtų egzistuoti nesiliovęs būti pačiu savimi. Pavyzdžiui, dažnu atveju sutinkama, kad būti žmogumi yra viena iš esminių Sokrato savybių. Būtinai unikali individo savybė – tai tokia savybė, kuria negali pasižymėti joks kitas individas. Pavyzdžiui, galima manyti, kad būti Dvasios fenomenologijos autoriumi yra būtinai unikali, nors ir neesminė Georgo Hegelio savybė, t. y. neįmanoma, kad kažkoks kitas individas būtų parašęs Dvasios fenomenologiją, nors pats Hegelis galėjo egzistuoti ir šio veikalo neparašęs.
Esmė čia suprantama kaip savybė, kuri atitinka ir esminės, ir būtinai unikalios savybės kriterijus. Kitaip tariant, sakoma, kad savybė E yra esmė, jei ir tik jei (i) E gali būti instancijuota, (ii) kiekviename galimame pasaulyje visiems x, jei x turi E, tai E yra esminė x savybė ir (iii) nėra tokio galimo pasaulio, kuriame egzistuotų kažkas netapataus x ir turėtų savybę E (plg. Plantinga 1974: 70–77, 1976: 149–152, Jager 1982: 337, Roca-Royce 2011: 72). Taigi, individo esmė yra tokia savybė, kuria jis pasižymi visuose galimuose pasauliuose, kuriuose jis egzistuoja, ir kuria negali pasižymėti joks kitas individas.
Klausimas, ar ir kokias esmes turi individai – tai reikšmingos filosofinės kontroversijos šerdis. Pagrindiniai motyvai, kurie skatina filosofus įsipareigoti individų esmėms, yra šie:
- jei priimamos vien galimų objektų esmės, tai galima ginti kontingentizmo poziciją neįsipareigojant vien galimiems objektams (šią poziciją gina Plantinga 1974: 121–163, 1976: 150–160; Jager 1982) (žr. Necesitizmas ir kontingentizmas);
- įsipareigojant individų esmėms galima išspręsti tarppasaulinės tapatybės problemą (Plantinga 1974: 88-120, van Inwagen 1985) (žr. Chisholmo paradoksas, Tarppasaulinės tapatybės problema);
- individų esmės leidžia paaiškinti individinių konstantų funkcionavimą (Plantinga 1974: 70–79, 1978); individų esmės leidžia reduktyvistiniu būdu nusakyti materialių artefaktų egzistavimo būtinas ir pakankamas sąlygas (Kripke 1980: 112–114, Salmon 1982: 196–253, Robertson 1998, Roca-Royce 2016);
- kai kurie autoriai pasitelkia individų esmes aiškindami savęs ir kitų asmenų pažinimo struktūras (Chisholm 1976: 35–37).
Bendrais bruožais galime išskirti dvi individų esmių sampratas, glaudžiai susijusias su kokybinių ir nekokybinių savybių perskyra (žr. Kokybinės ir nekokybinės savybės). Viena vertus, galima laikytis pažiūros, kad individų esmės yra šitybės (haecceitas), t. y. formalius esmės kriterijus atitinkančios nekokybinės savybės, pavyzdžiui, savybė būti tapačiu Sokratui (šios nuostatos laikosi Adams 1979, Plantinga 1974: 71–72, 1976: 149, 1979: 112–114). Antra vertus, galima laikytis pažiūros, kad individų esmės yra redukuojamos į kokybines savybes, t. y. į tokias savybes, kurios neturi nuorodos į konkrečius individus.
Nuostatas, kurių laikytųsi pastarosios pozicijos autoriai, galime iliustruoti tokiu būdu. Kaip pavyzdį pasitelkime Sokratą – jis egzistuoja pasauliuose w1, w2, …, wn ir atitinkamai kiekviename iš šių pasaulių pasižymi tam tikromis kokybinėmis savybėmis. Atitinkamai pavadinkime šių savybių aibes S1, S2 ,…, Sn. Šių aibių sankirta turės tam tikrus narius – tarkime, jei viena iš Sokrato esminių savybių yra būti žmogumi, tai ši aibė turės ir šią savybę. Galime iš visų šios aibės narių sudaryti sudėtinį predikatą, priskiriantį Sokratui įvairias savybes. Ginantieji poziciją, jog individų esmės yra kokybinės savybės, sutiktų, kad šis sudėtinis predikatas išreiškia Sokrato esmę, t. y. esminę ir būtinai unikalią Sokrato savybę.
Pastarosios pažiūros dažnu atveju laikomasi bandant reduktyvistiniu būdu išreikšti materialių artefaktų ar gyvų esybių egzistavimo būtinas ir pakankamas sąlygas. Šios pozicijos paremtos intuicija, jog, pavyzdžiui, jei stalas s buvo pagamintas iš kažkokios konkrečios žaliavos m staliaus S pagal planą P, tai nėra įmanoma, kad jei bet koks x būtų pagamintas iš m staliaus S pagal P, tas x nebūtų tapatus s. Atitinkamai kalbant apie biologinę kilmę (žr. Salmon 1987b: 49–50) manoma, kad jei yra konkretus spermatozoidas s ir konkreti kiaušialąstė k, tai individas, kuris būtų išsivystęs po s ir k sąjungos, gali būti tik vienas – kitaip sakant, neįmanoma, kad iš s ir k sąjungos viename galimame pasaulyje atsirastų vienas individas, o kitame – kitas.
Literatūra
Adams, R. M., 1979. Primitive Thisness and Primitive Identity. The Journal of Philosophy, 76(1): 5–26.
Akvinietis, T., 2009. Filosofijos traktatų rinktinė. Vert. R. Plečkaitis. Vilnius: Margi raštai.
Aristotle, 1984. The Complete Works of Aristotle: the revised Oxford translation. (Ed.) Barnes, J., Princeton, NJ: Princeton University Press.
Chisholm, R. M., 1976. Person and Object: A Metaphysical Study. La Salle, IL: Open Court.
Jager, T., 1982. An Actualist Semantics for Quantified Modal Logic. Notre Dame Journal of Formal Logic, 23(3): 335–49.
Kripke S. A., 1980. Naming and Necessity. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press.
Locke, J., 2000. Esė apie žmogaus intelektą. Vert. R. Rybelienė. Vilnius: Pradai.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Plantinga, A., 1976. Actualism and Possible Worlds. Theoria, 42: 139–60.
Plantinga, A., 1979. De Essentia. In: Essays on the Philosophy of Roderick M. Chisholm, (ed.) E. Sosa, 101-121. Amsterdam: Rodopi.
Robertson, T., 1998. Possibilities and the Arguments for Origin Essentialism. Mind, 107: 729–749.
Roca-Royce, S., 2011. Essential Properties and Individual Essences. Philosophy Compass, 6(1): 65–77.
Roca-Royce, S., 2016. Rethinking Origin Essentialism (for Artefacts). In: Reality making, ed. Jago, M., 152–176. Oxford: Oxford University Press.
Salmon, N., 1982. Reference and Essence. Basil Blackwell, Oxford.
van Inwagen P., 1985. Plantinga on Trans-World Identity. In: Alvin Plantinga, (eds.) Tomberlin J.E., van Inwagen P., 101–121. Dordrecht: Riedel.
Plačiau skaityti: klasikiniai tekstai aptariantys esmių problematiką: Plantinga 1974: 70–101, Adams 1979, Forbes 1985, Mackie 2006, Roca-Royce 2011, 2016.