Esencializmas – tai metafizinė pažiūra, numatanti, kad objektai turi esminių savybių. XX amžiaus pirmoje pusėje analitinėje filosofijoje dėl pozityvizmo įtakos bei Willardo V. O. Quine’o pateiktos esencializmo kritikos (1953: 65–81, 1960: 195–200) šios metafizinės nuostatos įtaka buvo sumenkusi. Tačiau po Saulo Kripkės darbų formalioje galimų pasaulių semantikoje (possible worlds semantics) (Kripke 1963) (žr. Modalinė logika) bei šios semantikos pritaikymo kalbos filosofijoje ir metafizikoje (Kripke 1971, 1980) įvyko bei tebevyksta esencializmo atgimimas. Šiuolaikinėje analitinėje modalinėje metafizikoje ginamos įvairios esencialistinės pozicijos: teigiama, kad daiktų kilmė jiems būtina (Kripke 1980: 112–114, Salmon 1982: 196–253, Forbes 1985, Robertson 1998, Roca-Royce 2016), kad gamtinės rūšys – tokios kaip katės, tigrai, vanduo ir panašiai – turi prigimtį, t. y. tam tikrą vidinę struktūrą, būtiną kiekvienam šios rūšies atstovui (Putnam 1975, Kripke 1980), teigiama, kad individai turi ne tik esmines ir atsitiktines savybes, bet ir individualią esmę, t. y. tokią esminę savybę, kuri būtinai išskiria individą iš visų kitų (žr. Esmė) (Adams 1979, Plantinga 1974: 71–72, 1976: 149, 1979: 112–114, Salmon 1987, 1996: 216, Roca-Royce 2011).
Kai kurie autoriai teigia, jog esencializmas turėtų būti suprastas plačiau negu teigta anksčiau šiame įraše. Čia esencialistais vadinti besilaikantys nuostatos, kad „objektai turi esminių savybių“. Numatėme, jog bet kuris objektas turi savybes, kurios jam yra esminės. Kita vertus, Penelope Mackie (2006: 1) teigia, kad esencializmu derėtų laikyti ir tas pozicijas, pagal kurias tik kai kurių objektų kai kurios savybės jiems yra esminės. Tokiu atveju esencializmu reikėtų laikyti ir pozicijas, numatančias, kad egzistuoja bent vienas objektas, turintis bent vieną esminę savybę. Kita vertus, kai kurie autoriai esencializmą apibrėžia siauriau. Pavyzdžiui, Quine’as (1953) teigia, jog esencializmą derėtų suprasti, kaip įsipareigojimą tam, kad dalis objektų savybių jiems yra esminės ir dalis savybių yra atsitiktinės. Griežčiau tariant, Quine’o teigimu, esencializmu derėtų vadinti visas pozicijas, kurios priima teiginį:
∃x(□Fx & (Gx &∼□Gx))
– („F“ ir „G“ šiuo atveju yra metakalbiniai kintamieji predikatams). Ši esencializmo samprata yra siauresnė už mūsų pasiūlytą anksčiau: pagal Quine’o kriterijų, pavyzdžiui, Leibnizo monadologijos metafizika (remiantis viena iš jos interpretacijų) nebūtų esencialistinė, nes pagal ją visos visų individų savybės yra esminės, t. y. neegzistuoja nė vienas individas, turintis atsitikinę savybę.
Pažymėtina, kad šie trys esencializmo apibrėžimai – pateiktasis įrašo pradžioje, Mackie bei Quine’o – tikrai neišsemia visų literatūroje siūlomų esencializmo nusakymų. Tikėtina, kad esama tam tikro arbitralumo renkantis esencializmo apibrėžimą.
Literatūra
Adams, R. M., 1979. Primitive Thisness and Primitive Identity. The Journal of Philosophy, 76(1): 5–26.
Della Rocca, M., 1996a. Essentialism: Part 1. Philosophical Books, 37: 1–13.
Della Rocca, M., 1996b. Essentialism: Part 2. Philosophical Books, 37: 81–89.
Della Rocca, M., 1996c. Essentialists and Essentialism. Journal of Philosophy, 93: 186–202.
Kripke S. A., 1963. Semantical Considerations on Modal Logic. Acta Philosophica Fennica, 16: 83–94.
Kripke S. A., 1971. Identity and Necessity. In: Identity and Individuation, (ed.) M. Munitz, 135–164. New York: New York University Press.
Kripke S. A., 1980. Naming and Necessity. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press.
Mackie, P., 2006. How Things Might Have Been: Individuals, Kinds, and Essential Properties. Oxford: Oxford University Press.
Quine, W. V. O., 1953. Three Grades of Modal Involvement. Proceedings of the XIth International Congress of Philosophy, 14: 65–81.
Quine, W. V. O., 1960. Word and object. Cambridge, MA: The Massachusetts Institute of Technology.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Plantinga, A., 1976. Actualism and Possible Worlds. Theoria, 42: 139–60.
Plantinga, A., 1979. De Essentia. In: Essays on the Philosophy of Roderick M. Chisholm, (ed.) E. Sosa, 101-121. Amsterdam: Rodopi.
Putnam, H., 1975. The Meaning of ‘Meaning’. Minnesota Studies in the Philosophy of Science 7:131–193.
Robertson, T. & Atkins, P., 2020. Essential vs. Accidental Properties. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Winter 2020 Edition), E. N. Zalta (ed.), URL = https://plato.stanford.edu/archives/win2020/entries/essential-accidental/
Robertson, T., 1998. Possibilities and the Arguments for Origin Essentialism. Mind, 107: 729–749.
Roca-Royce, S., 2011. Essential Properties and Individual Essences. Philosophy Compass, 6(1): 65–77.
Roca-Royce, S., 2016. Rethinking Origin Essentialism (for Artefacts). In: Reality making, ed. Jago, M., 152–176. Oxford: Oxford University Press.
Salmon, N., 1982. Reference and Essence. Basil Blackwell, Oxford.
Salmon, N., 1987. The Fact that x = y. Philosophia, 17(4): 517–518.
Yablo, S., 1998. Essentialism. In: Routledge Encyclopedia of Philosophy, (ed.) E. Craig, 417–422 London: Routledge.
Plačiau skaityti: išsamius įvadus į šiuolaikinį esencializmą žr. Della Rocca 1996a, 1996b, 1996c, Robertson & Atkins 2020, glaustesnį, bet ne mažiau vertingą straipsnį žr. Yablo 1998.