Remiantis plačiai paplitusia kvainiška ontologijos samprata (Quine 1948), pamatinis šioje filosofijos srityje kylantis klausimas yra kas egzistuoja? Atsakyti į šį klausimą – tai sudaryti bendriausio pobūdžio sąrašą esinių ar objektų, kurie egzistuoja. Pavyzdžiui, materialistinio pasaulėvaizdžio šalininkai teigia, kad visa, kas yra, esti laike ir erdvėje, o teistinė ontologija numato, jog tarp esančių objektų yra ir Dievas. Tačiau čia kyla metaontologinis klausimas – ką reiškia, kad kažkas egzistuoja? Ar egzistavimas yra objektų savybė? Ar yra neegzistuojančių objektų?
Ko gero, didžiausią įtaką egzistavimo filosofemos apmąstymams šiuolaikinėje metafizikoje padarė Imanuelis Kantas. Garsiojoje Grynojo proto kritikos ištraukoje, kurioje kritikuojamas ontologinis Dievo buvimo įrodymas, Kantas teigė, jog egzistavimas nėra objektų ypatybė (t. y. savybė):
„[b]ūtis (Sein) aiškiai nėra realus predikatas, t. y. ji nėra sąvoka kažko, kas galėtų būti prijungta prie daikto sąvokos. Ji yra tik daikto arba tam tikrų apibrėžtumų pačių savaime pripažinimas egzistuojant (Kant 1982: 427).
Kanto teigimu, „jei aš daiktą mąstau kokiais tik noriu predikatais (…), tai tuo, kad aš dar pridedu „Šis daiktas egzistuoja“, daiktui nieko nepridedama“ (Kant 1982: 428). Taigi, egzistavimas nėra savybė, o greičiau jau bet kokių savybių priskyrimo objektui išankstinė sąlyga.
Šiuolaikinės formaliosios logikos pradininkai Gottlobas Frege (plg. 1997 [1884]: 102–103) ir Bertrandas Russellas (2012 [1905]) perėmė šią Kanto išplėtotą idėją ir teigė, kad egzistavimas yra ne objektų, o savybių savybė. Anot jų, tvirtindami, kad arkliai egzistuoja, mes neteigiame, kad kažkoks konkretus objektas, kuris yra arklys, pasižymi egzistavimo savybe, bet norime pasakyti, kad savybė arklys turi atvejų, t. y. predikato ekstensija nėra tuščia. Russello ir Fregės įsitikinimu, teiginiai, išoriškai subjektui priskiriantys egzistavimą ar neegzistavimą, išties turi kitokią loginę formą. Pavyzdžiui, nors teiginiai:
(1) žirafos miega.
(2) žirafos egzistuoja.
– atrodo itin panašūs (abiem atvejais kažkas teigiama apie subjektą), gilesnė loginė analizė parodo, jog antrojo teiginio nederėtų suprasti remiantis subjekto ir predikato paradigma.
Norint pritaikyti šią analizę vieniniams egzistavimo teiginiams, būtina susieti kiekvieną tikrinį vardą su aprašymu, kurį atitinka tik tas vienas objektas. Būtent tai bandė išplėtoti Russellas žymiojoje aprašymų teorijoje (theory of descriptions). Remiantis šia teorija, kasdienėje kalboje vartojami objektų vardai turėtų būti suprasti kaip paslėpti apibrėžiamieji aprašymai (definite descriptions). Pavyzdžiui, teiginį:
(3) Gitanas Nausėda yra politikas.
– derėtų suprasti kaip:
(3*) tas, kas yra dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas, yra politikas.
Panašiai ir kitais atvejais. Laikydamiesi šios teorijos vieninius egzistavimo teiginius apie objektus galime suprasti analogiškai kaip ir bendruosius egzistavimo teiginius (plg. (2)). Pavyzdžiui, sakydami, kad Gitanas Nausėda egzistuoja, mes teigiame, kad yra unikalus objektas, kuris yra dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas. Mutatis mutandis šis principas pritaikomas neegzistavimo atveju.
Nors aptarta teorija leidžia paaiškinti vieninius egzistavimo teiginius, tačiau ši tikrinių vardų analizė sulaukė itin svarios kritikos dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. Ko gero, daugiausia kritikos šiai analizei išsakęs Saulas Kripkė teigė, kad iš tokios teorijos išplaukiantys teiginiai yra absurdiški, todėl derėtų ją atmesti (Kripke 1980). Vienas tokių teiginių yra šis: kad teiginys „Gitanas Nausėda yra tas, kas yra dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas“ yra teisingas, turėtų žinoti kiekvienas, suprantantis šio sakinio semantiką. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra. Svarstantieji, ar ir kuris iš šių teiginių yra teisingas:
(4) Nausėda yra Lietuvos Respublikos Prezidentas.
(5) Nausėda yra Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas.
– nėra semantine prasme nepajėgūs suprasti šių teiginių – jie paprasčiausiai nežino empirinių faktų apie Gitaną Nausėdą.
Kiti intuicijai prieštaraujantys aprašymų teorijos sekmenys itin aiškiai matyti modaliniame diskurse: jei klausiame, ar Gitanas Nausėda galėjo tapti žymiu filosofu, remiantis aprašymų teorija, mūsų atsakymas priklausys nuo to, ar kituose galimuose pasauliuose yra unikalus objektas, kuris yra dabartinis Lietuvos prezidentas ir žymus filosofas. Tačiau tokiu atveju Gitano Nausėdos modalinės savybės priklausys nuo kitų objektų bruožų kituose galimuose pasauliuose.
Pabrėžtina, kad nors Kanto-Freges-Russello egzistavimo sampratą galime laikyti ortodoksine šiuolaikinės analitinės metafizikos srityje (plg. McGinn 2001: 17–18), tačiau dalis autorių laikosi pozicijos, jog egzistavimas yra objektų savybė. Jų pastebėjimu, dažniausiu atveju egzistavimo kaip savybės kritika paremta nuostata, jog ši tariama savybė yra neinformatyvi (t. y. teigiama, kad jei priskiriant bet kokią savybę mes jau turime turėti objektą, kuriam tą savybę priskiriame, tai nėra prasmės sakyti, kad jis egzistuoja). Kita vertus, egzistavimo kaip savybės sampratos šalininkų įsitikinimu, tai neparodo, kad egzistavimas nėra savybė. Pavyzdžiui, net jei visi objektai pasižymi savybe „būti arba nebūti raudonu“, iš to neplaukia, kad tokios savybės nėra. Sekdami Fitting & Mendelsohn (1998: 164) ir Salmon (1987: 63) egzistavimą kaip savybę apibrėžti galime kaip λx.∃y(x = y) arba tiesiog neužbaigtu sakiniu ∃y(x = y). Toliau rašysime E(x), kai E(x) sutrumpina ∃y(x = y). Idėja čia yra ta, kad jei remiamės aktualistiniais kvantoriais, tai specifikavus kintamųjų priskyrimo funkciją (žr. Modalinė logika) E(x) galimame pasaulyje w įgaus reikšmę „teisinga“, jei ir tik jei x egzistuoja galimame pasaulyje w. Net laikantis aktualistinės metafizikos ir teigiant, kad viskas, kas yra, faktiškai egzistuoja, vis tiek galima apibrėžti egzistavimo savybę. Taigi, jei turime aiškiai apibrėžtus kriterijus bet kokiam objektui išpildyti predikatą, neaišku, kodėl neturėtume šio predikato laikyti išreiškiančiu savybę.
Pastebėtina, kad modalinės metafizikos kontekste klausimas, ar visi objektai pasižymi egzistavimo savybe, nėra trivialus: būtent jis sudaro kontroversijos tarp aktualistų ir posibilistų esmę (plačiau žr. Aktualizmas ir posibilizmas).
Literatūra:
Fitting, M. & R. L. Mendelsohn, 1998. First-Order Modal Logic, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers.
Frege, G., 1884. Die Grundlagen der Arithmetik: eine logisch mathematische Untersuchung über den Begriff der Zahl. Breslau: W. Koebner.
Kant, I., 1982. Grynojo proto kritika. Vert. R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis.
Kripke S. A., 1980. Naming and Necessity. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press.
McGinn, C., 2000. Logical Properties: Identity, Existence, Predication, Necessary Truth. Oxford: Clarendon Press.
Nelson, M., 2020. Existence. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Summer 2020 Edition), Edward N. Zalta (ed.), URL = <https://plato.stanford.edu/archives/sum2020/entries/existence/>.
Quine, W. V. O., 1948. On What There Is. The Review of Metaphysics, 2(5): 21–38.
Russell, B., 2012. Apie denotaciją. Vert. J. Dagys. Problemos (2012 m. priedas): 99–109.
Salmon, N., 1987b. Existence. Philosophical Perspectives, 1: 49–108.
van Inwagen, P., 1998. Meta-Ontology. Erkenntnis 48(2/3): 233–250.
van Inwagen, P., 2008. McGinn on Existence. Philosophical Quarterly, 58(230): 36–58.
Skaityti plačiau:
Kvainiška ontologijos ir egzistavimo samprata išsamiai aptariama Quine 1948, van Inwagen 1998; klasikines su egzistavimu susijusias problemas bei alternatyvias pozicijas žr. Salmon 1987, van Inwagen 2008, Nelson 2020.