Didelė dalis išraiškų, išreiškiančių propozicines nuostatas, aletinius modalumus (galimybę ir būtinumą), temporalinius teiginius ir panašiai, yra dviprasmės. Pavyzdžiui, išraiškos:
(1) Petras mano, kad Aušrinė žvaigždė ryte buvo itin ryški.
(2) Sokratas yra būtinai žmogus.
(3) Lietuvos Respublikos Prezidentas bus krikščionis demokratas.
– yra dviprasmės. Kiekvienu atveju išraišką galime interpretuoti kaip teigiančią kažką arba apie objektą (apie Aušrinę žvaigždę (Venerą), Sokratą ar Lietuvos Respublikos Prezidentą, t. y. Gitaną Nausėdą), arba apie patį teiginį (t. y. apie teiginį Aušrinė žvaigždė ryte yra itin ryški, Sokratas yra žmogus ar Lietuvos Respublikos Prezidentas yra krikščionis demokratas).
Pirmosios išraiškos atveju galima sakyti, jog (1) reiškia:
(1*) Petras yra įsitikinęs, kad objektas, kuris yra Aušrinė žvaigždė (t. y. Venera), ryte buvo itin ryškus.
Antra vertus, galima manyti, jog (1) reiškia:
(1**) Petras yra įsitikinęs, kad teiginys Aušrinė žvaigždė ryte yra itin ryški yra teisingas.
Jei Petras nežino, kad Aušrinė žvaigždė yra Vakarinė žvaigždė, tai iš (1**) negalėsime išvesti, jog Petras yra įsitikinęs, kad Vakarinė žvaigždė ryte buvo itin ryški. Kita vertus, iš (1*) galime išvesti, kad Petras yra įsitikinęs, jog objektas, kuris yra Vakarinė žvaigždė, ryte buvo itin ryškus, net jei Petras nežino, kad Aušrinė žvaigždė yra Vakarinė žvaigždė.
Apie sakinį (2) pasakytina tas pats: tai, jog Sokratas yra būtinai žmogus, gali reikšti arba:
(2*) Sokratas turi savybę būti būtinai žmogumi,
– arba:
(2**) teiginys Sokratas yra žmogus yra būtinai teisingas.
Pirmuoju atveju apie patį Sokratą sakoma, kad jis pasižymi savybe būti būtinai žmogumi, o antruoju teigiama – tai, jog Sokratas yra žmogus, yra būtinai teisinga.
Taip pat ir trečiojo sakinio atveju – galime sakyti, kad (3) reiškia arba:
(3*) objektas, kuris yra Lietuvos Respublikos Prezidentas (t. y. Gitanas Nausėda), ateityje bus krikščionis demokratas.
– arba:
(3**) ateityje teiginys Lietuvos Respublikos Prezidentas yra krikščionis demokratas bus teisingas.
Pastarasis sakinys numato, jog kada nors kažkoks objektas, kuris bus Lietuvos Respublikos Prezidentas, taip pat bus ir krikščionis demokratas (pavyzdžiui, jei Ingrida Šimonytė ateityje taps Lietuvos Respublikos Prezidente, tai sakinys (3**) yra teisingas), o sakinys (3*) yra teisingas tik tokiu atveju, jei pats Lietuvos Respublikos Prezidentas (t. y. Gitanas Nausėda) ateityje taps krikščionių demokratų partijos nariu.
Sakiniai, pažymėti viena žvaigždute, laikytini de re (lot. „apie daiktą“), nes jie kažką pasako apie patį objektą (res). Sakiniai su dviem žvaigždutėmis vadinami de dicto (lot. „apie tai, kas pasakyta“), nes čia kalbame apie požymius to, kas pasakyta (dictum).
Šiuolaikinės analitinės modalinės metafizikos kontekste de re sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių modalinio operatoriaus apimtyje yra (rigidiška) individinė konstanta arba kintamasis, suvaržytas modalinio operatoriaus nesančio apimtyje kvantoriaus. Pavyzdžiui, ∀x(Px → □Qx), ∀x□(Px → Qx), ◇Pa. Visais kitais atvejais modalinė išraiška laikoma de dicto. Pavyzdžiui, □∀x(Px → Qx), □◇∀xPx). Taip pat pastebėtina, kad kai modalinėje išraiškoje yra individinė konstanta, tai išraišką laikome de re tik jai esant rigidiškai, t. y. visuose galimuose pasauliuose nurodančiai tą patį objektą.
Šiuolaikinėje modalinėje metafizikoje de re modalumai priimami kaip prasmingi ir semantiniu, ir metafiziniu požiūriu. XX a. viduryje de re modalumai buvo kritikuojami. Vienas įtakingiausių analitinės filosofijos atstovų Willardas V. O. Quine’as siekė parodyti, kad negalime pagrįstai vartoti de re modalinių išraiškų. Quine’as teigė, kad jei de re modalinės išraiškos ∀x□Ax ir ∃x□Ax yra prasmingos, tai turi būti prasminga teigti, kad kažkoks objektas atitinka sąlygą, išreikštą atvira formule □Ax (Quine 1963: 146–148). Jo manymu, teiginys, kad pastarąją sąlygą atitinka kažkoks objektas, prasmingas tik tokiu atveju, jei du termai, turintys tą patį referentą, gali salva veritate būti sukeičiami vietoje x. Tačiau, kaip pažymi Quine’as (1963: 143–144):
(4) 8 yra būtinai daugiau nei 7.
(5) Saulės sistemos planetų skaičius = 8.
– bet:
(6) Saulės sistemos planetų skaičius nėra būtinai didesnis nei 7.
Taigi, priimama išvada, kad nėra prasminga teigti, jog kažkoks objektas atitinka sąlygą, išreikštą atvira formule □Ax. Taigi, nėra prasminga teigti, kad ∃x□Ax.
Quine’o kritikai pastebi, jog šis samprotavimas remiasi dviprasmybe tarp de re ir de dicto. Sakinys (6) gali būti suprastas dviem būdais – arba:
(6*) objektas, kuris faktiniame pasaulyje yra Saulės sistemos planetų skaičius, neturi savybės būti būtinai didesnis nei 7,
– arba:
(6**) netiesa, kad teiginys Saulės sistemos planetų skaičius yra didesnis nei 7 yra būtinai teisingas.
Jei sakinį (6) interpretuosime kaip (6*), tai tokiu atveju turėtume laikyti jį teisingu – skaičius 8 iš tikrųjų pasižymi savybe būti būtinai didesniu nei 7. Kita vertus, jei (6) suprasime kaip (6**), tai tokiu atveju šis teiginys yra paprasčiausiai klaidingas – skirtinguose galimuose pasauliuose išraiška Saulės sistemos planetų skaičius žymi skirtingus objektus, taigi, dalyje jų nurodys skaičių, mažesnį už 7 (plačiau žr. Esminės ir atsitiktinės savybės).
De re modalinės išraiškos numato, kad objektai egzistuoja keliuose galimuose pasauliuose, t. y. kad jie yra tarppasauliniai individai. Įsipareigojus tokio pobūdžio individams kyla teorinių sunkumų, kurie vadinami tarppasaulinės tapatybės problema (žr. Tarppasaulinės tapatybės problema). Kita vertus, de re modalinius sakinius galima interpretuoti pasitelkiant antrininkų teoriją ir tokiu būdu išvengti bent dalies problemų (žr. Antrininkų teorija).
Literatūra
Barcan, R., 1967. Essentialism in Modal Logic. Noûs, 1(1): 91–96.
Dorr, C., Hawthorne, J. & Vakkuri, J., 2021. The Bounds of Possibility: Puzzles of Modal Variation. Oxford: Oxford University Press.
Fine, K., 1978. Model theory for modal logic part I – The ‘de re/de dicto’ distinction. Journal of Philosophical Logic, 7(1): 125–156.
Fitting, M. & R. L. Mendelsohn, 1998. First-Order Modal Logic, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers.
Forbes, G., 1985. The Metaphysics of Modality. Oxford: Oxford University Press.
Hale, B., 2020. The Problem of De re Modality. In: Metaphysics, Meaning and Modality: Themes from Kit Fine, (ed.) Dumitru, M., 234–247. Oxford New York, NY: Oxford University Press.
Jager, T., 1988. De Re and De Dicto. Notre Dame Journal of Formal Logic, 29(1): 81–90.
Kneale, W., 1966. Modality De Dicto and De Re. Studies in Logic and the Foundations of Mathematics, 44: 622–633.
Mackie, P., 2006. How Things Might Have Been: Individuals, Kinds, and Essential Properties. Oxford: Oxford University Press.
Plantinga, A., 1969. De re et de dicto. Noûs, 3(3): 235–258.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Quine, W. V. O., 1953. Three Grades of Modal Involvement. Proceedings of the XIth International Congress of Philosophy, 14: 65–81.
Quine, W. V. O., 1960. Word and object. Cambridge, MA: The Massachusetts Institute of Technology.
Quine, W. V. O., 1963. Reference and Modality. In: From a Logical Point of View, 139-159. Cambridge, Mass.: Harvard University Press.
Plačiau skaityti
De re modalinių išraiškų kritiką žr. Quine 1953: 65–81, 1960: 195–200, 1963: 139–159, Kneale 1966; Kneale ir Quine’o samprotavimų kritiką žr. Barcan 1967, Plantinga 1969, Hale 2020: 234–247; išsamias de re modalumų studijas žr. Plantinga 1974, Forbes 1985, Mackie 2006, Dorr et al. 2021; formalią de re ir de dicto perskyros analizę žr. Fine 1978, Jager 1988, Fitting & Mendelsohn 1998: 187–229.