Aktualizmas – tai pažiūra, jog absoliučiai viskas, kas kažkokiu būdu yra, faktiškai egzistuoja. Atstovų aktualizmas – tai grupė aktualistinių teorijų, kurias jungia pažiūra, jog kasdieniai objektai (stalai, kėdės, žmonės) kiekviename pasaulyje turi atstovą – objektą, pasižymintį tam tikra savybe, jei ir tik jei kasdienis objektas egzistuoja (ar egzistuoja įprastu būdu). Siekiant detaliau eksplikuoti atstovų aktualizmo poziciją reikia aptarti pamatinę problemą, kylančią aktualistams – t. y. problemą, kurios išsprendimu motyvuojamos atstovų aktualizmo teorijos.
Kitaip nei posibilistai, aktualistai nemano, kad esama vien galimų individų. Pamatinė problema, kylanti aktualistinėms teorijoms – tai klausimas, kaip pateikti formalią galimų pasaulių semantiką sakiniams, numatantiems, kad faktiškai neegzistuojantys objektai galėtų egzistuoti. Pavyzdžiui, kaip pateikti tokias sakinio:
- galėjo egzistuoti individas, kuris nėra tapatus nei vienam iš faktiškai egzistuojančių.
– ar:
- galėjau turėti daugiau seserų ar brolių, tačiau nėra nei vieno egzistuojančio objekto, kuris galėjo būti mano sesuo ar brolis.
– teisingumo sąlygas, kurios galėtų būti išpildytos net tokiu atveju, kai absoliučiai viskas, kas kažkokiu būdu yra, faktiškai egzistuoja? Kaip parodo Alvino Plantingos (1976: 139–141), Edwardo N. Zaltos ir Bernardo Linskio (1994: 439), Timothy’o Williamsono (2000: 206–207) bei daugelio kitų autorių išsakyti samprotavimai, jei pateikdami (1) sakinio teisingumo sąlygas remsimės klasikine Saulo Kripkės galimų pasaulių semantika (Kripke 1963), tai manydami, kad (1) yra teisingas sakinys ir laikydamiesi aktualistinės ontologijos, susidursime su prieštaravimais.
Pagal standartinę Kripkės galimų pasaulių semantiką (1) yra teisingas, jei ir tik jei yra toks galimas pasaulis w (ne mūsų faktinis pasaulis), kuriame egzistuoja individas, nesantis tapatus nei vienam iš faktiškai egzistuojančių individų. Aibė pasaulyje w egzistuojančių individų (pavadinkime ją Dw) turi tokį narį, kuris nėra aibės faktiniame pasaulyje w0 egzistuojančių individų (pavadinkime ją Dw0) narys. Taigi, jei D yra visų Kripkės modelio galimų pasaulių domenų sąjunga, t. y. D = ⋃{Dw: w∊W}, tai nors visi faktiškai egzistuojantys individai yra D nariai, yra tokių D narių, kurie nėra Dw0 nariai, t. y. Dw0 ⊂ D. Vadinasi, yra toks D narys a, kuris faktiškai neegzistuoja. Kadangi a yra D narys, tai a kažkokiu būdu yra. Bet pagal aktualizmo teoriją absoliučiai viskas, kas bet kokiu būdu yra, faktiškai egzistuoja. Taigi, jei a kažkokiu būdu yra, tai a faktiškai egzistuoja, t. y. a ∊ Dw0. Bet pirminė prielaida buvo ta, kad a ∉ Dw0. Tokiu būdu gaunamas prieštaravimas.
Ši problema sprendžiama įvairiai – kai kurie filosofai daro išvadą, kad aktualizmas yra klaidinga teorija ir derėtų laikytis posibilistinės ontologijos (žr. Posibilizmas), kiti mano, jog ši problema parodo, kad vieniniai modaliniai faktai gali būti tik apie faktinius individus, o tariami vieniniai faktai apie vien galimus individus yra tik bendriniai faktai (Prior 1957, Adams 1981).
Atstovų aktualizmo kontekste dvi mums rūpimos teorijos yra: I. Williamsono bei Zaltos ir Linskio; bei II. Plantingos ir Thomaso Jagerio.
- Williamsonas (1998, 2002, 2010, 2013) bei Zalta ir Linskis (1994, 1996) laikosi pažiūros, kad griežta prasme tokie teiginiai kaip (1) yra klaidingi, o iš tikrųjų būtinai absoliučiai visi individai būtinai egzistuoja. Jie tvirtina, kad konkretūs objektai (stalai, kėdės, žmonės) gali būti nekonkretūs. Taigi, tokie teiginiai kaip (1) išreiškia intuiciją, jog tam tikri nekonkretūs objektai gali būti konkretūs. Tai, kas egzistuoja, nesikeičia skirtinguose galimuose pasauliuose, tačiau tai, kurie individai yra konkretūs, keičiasi.
- Plantinga (1974, 1976) ir Jageris (1982) laikosi pažiūros, kad formalią semantiką modalinei predikatų logikai derėtų pateikti svarstant individų esmes. Esmė čia suprantama kaip savybė E, kuri: (i) gali būti instancijuota, (ii) kiekviename galimame pasaulyje visiems x galioja, kad jei x turi E, tai E yra esminė x savybė ir (iii) nėra tokio galimo pasaulio, kuriame būtų kažkas netapataus x bei turėtų savybę E. Pagal šią semantikos sampratą, (1) teiginys yra teisingas, jei ir tik jei yra tokia esmė, kuri, nors faktiškai nėra instancijuota, yra instancijuota kitame galimame pasaulyje. Laikantis šios teorijos, tai, kokios esmės egzistuoja, nesikeičia skirtinguose galimuose pasauliuose, tačiau tai, kurios esmės yra instancijuotos, keičiasi.
Pastarosios dvi teorijos, nors ir skirtingos, tačiau struktūriškai yra itin panašios – abiejose teorijose tam tikri objektai egzistuoja visuose galimuose pasauliuose, tačiau kasdieniai objektai egzistuoja (ar egzistuoja įprastu būdu) tik dalyje galimų pasaulių. Taip pat tai, ar kasdieniai objektai egzistuoja (ar egzistuoja įprastu būdu), priklauso nuo to, ar tie objektai, kurie egzistuoja visuose galimuose pasauliuose, pasižymi tam tikra savybe – Williamsono ir Zaltos bei Linskio teorijoje nuo to, ar objektai pasižymi savybe būti konkrečiu, o Plantingos ir Jagerio teorijoje nuo to, ar esmės pasižymi savybe būti instancijuota.
Terminą „atstovų aktualizmas“ Karena Bennet (2006) įvedė būtent tam, kad įvardintų šį pastarųjų dviejų teorijų struktūrinį panašumą. Kaip pastebi Bennet (2006: 272), abi šios teorijos įsipareigoja teiginiui, kurio forma yra:
– □∃F∀x∃y(□Ey & □(Fy ≡ Dx)),
kai E – egzistavimo predikatas, F – savybė liudininkė (witness property), D – išstatymo savybė (display property). Pagal šias teorijas būtinai egzistuoja savybė liudininkė F, kuri yra tokia, kad bet kuriam kasdieniam objektui x egzistuoja atstovas y, kur y būtinai egzistuoja ir būtinai atstovas y pasižymi F, jei ir tik jei kasdienis objektas yra išstatytas.
Williamsono ir Zaltos bei Linskio atveju, tiek F, tiek D yra savybė būti konkrečiu, o kasdieniai objektai yra atstovai patys sau. Jų teigimu, nors visi kasdieniai objektai egzistuoja būtinai, tačiau tik dalyje pasaulių kasdieniai objektai egzistuoja įprastu būdu – t. y. kaip konkretūs objektai, kaip išstatyti. Kita vertus, Plantingos ir Jagerio teorijoje individų atstovai yra individų esmės, D – egzistavimo savybė, o F – savybė būti instancijuota. Kasdieniai objektai egzistuoja, jei ir tik jei atitinkamos jų esmės yra instancijuotos.
Pastebėtina, jog terminas „atstovų aktualizmas“ yra pejoratyvinis – Bennet jį įvedė norėdama parodyti, kad šios teorijos iš tikrųjų nėra aktualistinės (Bennet 2006: 280–289). Svarbiausias Bennet priekaištas šioms teorijoms yra toks: aktualistai atmeta posibilizmo teorijų kontekste įvedamą skirtį tarp objektų, kurie yra, ir objektų, kurie faktiškai egzistuoja. Tačiau atstovų aktualizmo šalininkai įveda praktiškai tą pačią skirtį – viena vertus, yra tikrieji faktiniai individai (tie, kurie yra išstatyti), bet, kita vertus, yra ir silpnesnio pobūdžio aktualūs objektai (tie, kurie nėra išstatyti). Atrodytų, kad atstovų „aktualizmo“ šalininkai savo teorijose susimuliuoja posibilistų skirtį tarp esančių ir egzistuojančių individų. Bennet daro kontroversiškai vertinamą išvadą, jog šios teorijos griežtąja žodžio prasme nėra aktualistinės.
Literatūra
Bennett, K., 2006. Proxy ‘Actualism’. Philosophical Studies, 129(2): 263–294.
Jager, T., 1982. An Actualist Semantics for Quantified Modal Logic. Notre Dame Journal of Formal Logic, 23(3): 335–49.
Kripke S. A., 1963. Semantical Considerations on Modal Logic. Acta Philosophica Fennica, 16: 83–94.
Linsky, B. & Zalta, E. N., 1994. In Defense of the Simplest Quantified Modal Logic. Philosophical Perspectives, 8: 431–458.
Linsky, B. & Zalta, E. N., 1996. In Defense of the Contingently Nonconcrete. Philosophical Studies, 84: 283–294.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Plantinga, A., 1976. Actualism and Possible Worlds. Theoria, 42: 139–60.
Williamson, T., 1998. Bare Possibilia. Erkenntnis, 48(2/3): 257–273.
Williamson, T., 2002. Necessary Existents. Royal Institute of Philosophy Supplement, 51: 233–251.
Williamson T., 2010. Necessitism, Contingentism, and Plural Quantification. Mind, 119(475): 657–748.
Williamson, T., 2013. Modal Logic as Metaphysics. Oxford: Oxford University Press.
Williamson, T., 2014. Précis of Modal Logic as Metaphysics. Philosophy and Phenomenological Research, 88(3): 713–716.
Plačiau skaityti: išplėtotą atstovų aktualizmo sampratą žr. Bennet 2006; atstovų aktualistų priekaištus Bennet pateiktai kritikai žr. Nelson & Zalta 2009, Woodward 2009.