Standartinėje modalinėje predikatų logikoje de re modalinės išraiškos interpretuojamos remiantis individų tapatybe skirtinguose galimuose pasauliuose. Sakoma, kad išraiška:
(1) buvimas žmogumi yra esminė Antano savybė.
– yra teisinga tada ir tik tada, kai visuose galimuose pasauliuose, kuriuose pats Antanas egzistuoja, Antanas pasižymi savybe būti žmogumi. Analogiškas nusakymas galioja ir atsitiktinėms savybėms (keliant reikalavimą atitinkamomis savybėmis pasižymėti ne visuose, o bent viename galimame pasaulyje). Tokio pobūdžio de re modalinių teiginių analizė numato, kad individai egzistuoja skirtinguose galimuose pasauliuose, o iš šio ontologinio įsipareigojimo kyla tarppasaulinės tapatybės problema.
Davido Lewiso pasiūlyta antrininkų ryšiu (counterpart relation) paremta de re modalumų samprata iš dalies motyvuojama tuo, jog ji leidžia išvengti tarppasaulinės tapatybės problemos (plg. Lewis 1968: 114/n2). Pamatinė antrininkų teorijos (counterpart theory) idėja yra ta, jog individai galimuose pasauliuose pasižymi modalinėmis savybėmis ne dėl to, kad jie patys egzistuoja skirtinguose galimuose pasauliuose, o dėl to, jog kituose galimuose pasauliuose egzistuoja individai, kurie yra itin į juos panašūs. Tarkime, jei individas, egzistuojantis kontrafaktiniame pasaulyje, yra itin panašus į Gitaną Nausėdą, tokiu atveju jis laikomas Nausėdos antrininku. Pagal šią teoriją:
(2) Nausėda galėjo nelaimėti Prezidento rinkimų,
– yra teisingas teiginys, jei ir tik jei yra bent vienas Nausėdos antrininkas, kuris nelaimi rinkimų, o teiginys:
(3) buvimas žmogumi yra esminė Nausėdos savybė.
– yra teisingas, jei ir tik jei visi Nausėdos antrininkai yra žmonės. Nausėdos antrininkas galimame pasaulyje w privalo būti panašiausias į Nausėdą iš visų individų, egzistuojančių pasaulyje w.
Antrininkų teorija tiesiogiai susijusi su kitomis Lewiso nuostatomis modalinės metafizikos kontekste, visų pirma – su modaliniu realizmu, t. y. nuostata, kad galimi pasauliai yra tokie pat konkretūs kaip ir galimas pasaulis, kurio dalimi esame mes patys. Galimi pasauliai – tai fizinės sistemos, kurios įtraukia viską, kas yra bet kokiame erdviniame ar laikiniame santykyje su jomis. Kita vertus, skirtingi galimi pasauliai nėra susiję vieni su kitais jokiais erdviniais ar laikiniais ryšiais.
Lewisas siūlo de re modalines išraiškas suprasti remiantis panašumu tarp individų skirtinguose galimuose pasauliuose, nes modalinio realizmo kontekste tarppasaulinė tapatybė turėtų būti suprasta kaip tapatybė tarp konkrečių objektų skirtinguose pasauliuose, t. y. vienas objektas turėtų būti dviejų konkrečių galimų pasaulių dalimi. Tačiau, Lewiso teigimu, nederėtų įsipareigoti šiai pozicijai dėl atsitiktinių nesantykinių (intrinsic) savybių problemos. Šios problemos šerdį sudaro tai, jog nėra aišku, kaip modalinio realizmo kontekste priėmus tarppasaulinę tapatybę įmanoma teigti, kad objektai gali turėti nesantykines savybes, kurios yra atsitiktinės. Pavyzdžiui, jei Antanas faktiniame pasaulyje turi penkis pirštus, kaip jis galėtų būti kito (konkretaus) pasaulio dalimi turėdamas, tarkime, šešis pirštus? Vienintelė išeitis – teigti, kad tokia savybė kaip penkių pirštų turėjimas yra santykis tarp Antano ir galimo pasaulio. Tačiau tokiu atveju (tariamai) nesantykinės savybės iš tikrųjų yra tik santykis tarp objektų ir galimų pasaulių (plačiau žr. Lewis 1986: 198–202).
Pažymėtina, jog pagal Lewiso antrininkų teoriją nėra vienintelio antrininkų ryšio, kuris galiotų visada. Objektai yra panašūs skirtingais aspektais ir panašumas, kitaip nei tapatybė, visada yra laipsniškas (žr. Lewis 1986: 248–263). Skirtinguose kontekstuose mes galime atkreipti dėmesį į skirtingus mums rūpimus panašumo aspektus. Pavyzdžiui, jei kalbame apie vieną ir tą patį molio luitą, vieną kartą nurodydami jį kaip į statulą, o kitą kartą kaip tiesiog į molio gabalą, tai svarstydami klausimą, kas yra šio molio luito antrininkai kituose galimuose pasauliuose, prieisime skirtingus atsakymus. Pirmu atveju, t. y. nurodydami molio luitą kaip statulą, parenkame tokį kontekstą, kuriame nebekreipiame dėmesio į sudaužytas statulas kituose galimuose pasauliuose, – panašumas tarp statulų ir sudaužytų statulų yra per menkas. Antru atveju, t. y. jei nurodome molio luitą kaip molio gabalą, tai atkreipsime dėmesį ir į sudaužytas statulas.
Reikia pabrėžti, kad nors nesama universalaus antrininkų ryšio, tačiau Lewiso pozicija nėra reliatyvistinė. Parinkus konkretų kontekstą, kuriame svarstome klausimą, gausime ir objektyvų atsakymą apie objekto antrininkus. Lygiai taip pat, kaip ištardami sakinį:
(3) Prancūzija yra šešiakampio formos.
– parenkame tokio tipo lingvistinį kontekstą, kuriame šešiakampio sąvoka yra suprantama pakankamai lanksčiai, todėl teiginį (3) laikome teisingu. Kita vertus, ištardami:
(4) Prancūzija nėra šešiakampio formos.
– parenkame griežtesnį šešiakampio suvokimą, kuris yra artimesnis preciziškam matematiniam šios formos supratimui, todėl teiginį (4) laikome teisingu. Teiginiai (3) ir (4) neprieštarauja vienas kitam, nes išraiška būti šešiakampio formos yra specifikuojama tik konkrečiame kontekste.
Nors galima teigti, kad antrininkų teorija natūraliausiai dera su modalinio realizmo siūloma modaline metafizika, tačiau yra ir abstrakčiojo realizmo atstovų, priimančių antrininkų teoriją de re modalinių išraiškų analizei (pavyzdžiui žr. Forbes 1985: 130–190).
Lewiso modalinis realizmas sulaukia įvairaus pobūdžio kritikos dėl šios teorijos numatomų ontologinių įsipareigojimų, tačiau aršios kritikos sulaukia ir ką tik aptarta antrininkų teorija. Du pamatiniai šios teorijos šalininkams kylantys keblumai gali būti vadinami semantine ir metafizine problemomis:
1) semantinės problemos antrininkų teorijos kontekste esmė yra tokia: atrodo, kad teiginys Nausėda galėjo nelaimėti Prezidento rinkimų yra apie Gitaną Nausėdą, tačiau pagal antrininkų teoriją tai, ar šis teiginys yra teisingas, priklauso nuo to, ar egzistuoja kažkas kitas nei Nausėda, t. y. Nausėdos antrininkas, kitame konkrečiame pasaulyje, kuris nelaimi Prezidento rinkimų. Atrodytų, jog tai, kas buvo pasakyta teigiant, kad Nausėda galėjo nelaimėti Prezidento rinkimų, buvo kažkas, kas tiesiogiai susijęs su pačiu Nausėda, o ne kažkuo kitu. Antrininkų teorija neleidžia priimti šios semantinės intuicijos (klasikinę šio argumento išsklaidą plačiau žr. Kripke 1980: 45/n13 ir Plantinga 1974: 108–113; Lewiso atsakymą į šį priekaištą žr. Lewis 1986: 192–198).
2) metafizinė problema, kylanti antrininkų teorijai, glaudžiai susijusi su ką tik aptarta semantine problema. Atrodo, kad Lewisas remdamasis antrininkų teorija negali iš tikrųjų teigti, kad Nausėda galėjo turėti kitas savybes. Pats Nausėda, kuris egzistuoja tik faktiniame pasaulyje, negalėtų turėti jokių kitų savybių, išskyrus tas, kurias iš tikrųjų turi. Kitaip tariant, antrininkų teorija, jos oponentų teigimu, numato, kad visos visų individų savybės jiems yra esminės (plačiau žr. anksčiau pateiktas nuorodas).
Literatūra:
Divers, J., 2002. Possible worlds. London: Routledge.
Forbes, G., 1985. The Metaphysics of Modality. Oxford: Oxford University Press.
Kripke S. A., 1980. Naming and Necessity. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press.
Lewis, D. K., 1968. Counterpart Theory and Quantified Modal Logic. Journal of Philosophy, 65: 113–26.
Lewis, D. K., 1968. Counterpart Theory and Quantified Modal Logic. Journal of Philosophy, 65: 113–26.
Lewis, D. K., 1971. Counterparts of Persons and their Bodies. Journal of Philosophy, 68: 203–11.
Lewis, D. K., 1973. Counterfactuals. Oxford: Blackwell.
Lewis, D. K., 1986. On the Plurality of Worlds. Oxford: Blackwell.
Lewis, D., 2020. Philosophical letters of David K. Lewis. (Eds.) Beebee, H. & Fisher, A. Oxford, UK: Oxford University Press.
Nolan, D., 2005. David Lewis. Chesham U.K: Acumen.
Plantinga, A., 1974. The Nature of Necessity. Oxford: Clarendon.
Skaityti plačiau: apie Lewiso antrininkų teoriją žr. Lewis 1968, 1971, 1973, 1986; apie antrininkų teorijos genezę 1966 metų Lewiso laiške Føllesdaliui žr. Lewis 2020: 241–246; kritinę Lewiso modalinio realizmo ir antrininkų teorijos išsklaidą žr. Divers 2002: 41–167, Nolan 2005: 51–80.