A priori vadinamas toks pažinimas, kuris nepriklauso nuo patyrimo, o a posteriori – tai pažinimas, kuris remiasi patyrimu. Skirtis tarp a priori ir a posteriori yra epistemologinė, t. y. ji žymi skirtingus žinių pagrindimo būdus.
Šią skirtį galime atpažinti jau naujųjų amžių filosofų darbuose. Vienas ryškiausių XVII – XVIII a. racionalistų Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas skyrė proto tiesas nuo patyrimu patvirtinamų tiesų (Leibniz 1990: 460), o bene svarbiausias empiristų tradicijos atstovas Davidas Hume’as skyrė sąryšius tarp idėjų nuo faktinių dalykų padėčių. Šiuolaikinėje filosofijoje skirtis tarp a priori ir a posteriori dažniausiai priimama tokiu pavidalu, kokiu ją nubrėžė Imanuelis Kantas:
„apriorinėmis mes vadinsime ne tokias žinias, kurios nepriklauso nuo vienokio ar kitokio patyrimo, bet tokias, kurios visiškai nepriklauso nuo bet kokio patyrimo. Joms priešingos yra empirinės žinios arba tokios, kurios tegalimos a posteriori, t. y. per patyrimą“ (Kant 1982: 56).
Reikšminga dalis filosofų (taip pat ir ką tik minėti) laikėsi nuostatos, kad iš to, jog tiesa pažįstama a priori (a posteriori), plaukia tai, jog ji yra būtina (atsitiktinė). Toks požiūris taip pat išreiškiamas jau XX a. viduryje parašytame klasikiniame logikos istorijos veikale „Logikos raida“ (The Development of Logic), kuriame Martha ir Williamas Kneale teigia, kad „visi teiginiai, kuriuos galime žinoti a priori, yra būtini“ (1962: 637). Pavyzdžiui, jei nepriklausomai nuo patyrimo žinome, kad trikampis turi tris kraštines, tai ši tiesa yra būtina, t. y. kitaip būti ir negalėjo. O jei remdamiesi patyrimu žinome, kad Bursų kieme auga tik vienas medis, tai ši tiesa yra atsitiktinė, t. y. kieme galėjo augti, pavyzdžiui, penki medžiai. Šie sąryšiai yra ypač svarbūs, nes jie parodytų tiesioginę pamatinių epistemologinių sąvokų koreliaciją su pamatinėmis metafizinėmis sąvokomis – taigi, iš to, kokiu būdu pažįstame tam tikrą tiesą (a priori arba a posteriori), galėtume sužinoti, koks yra tos tiesos metafizinis statusas (būtina arba atsitiktinė).
Būtini a posteriori teiginiai
Aprašytam požiūriui, pagal kurį tiesos pažinimo būdas tiesiogiai siejamas su jos metafiziniu statusu ir pripažįstami tik būtini a priori ir atsitiktiniai a posteriori teiginiai, prieštaravo Saulas Kripkė, teigęs, kad esama tiek atsitiktinių a priori, tiek ir būtinų a posteriori teiginių. Sekant Leibnizu, šiuolaikinėje modalinėje logikoje laikomasi nuostatos, kad teiginys p yra būtinai teisingas, jei ir tik jei jis yra teisingas visuose galimuose pasauliuose. Kitaip tariant, jei p yra būtinai teisingas, tai kad ir kas būtų įvykę, p būtų teisingas teiginys. Sakoma, kad teiginys p yra atsitiktinis, jei ir tik jei kai kuriuose galimuose pasauliuose p yra teisingas, o kituose – klaidingas. Tai reiškia, jog aplinkybės pasaulyje galėjo susiklostyti abiem būdais: ir taip, kad p būtų teisingas teiginys, ir taip, kad p būtų klaidingas.
Kripkė pateikia kelis samprotavimus už tai, kad egzistuoja būtinų a posteriori teiginių:
1) Pirmasis samprotavimas (Kripke 1971: 152–153): įsivaizduokime, kad esame konkrečioje universiteto auditorijoje. Tarus, kad auditorijoje yra katedra, galima teigti, kad jei ši katedra yra pagaminta iš medžio, tai neįmanoma, kad ji būtų buvusi pagaminta iš ledo. Jei p žymi teiginį Ši katedra nėra pagaminta iš ledo, tai galime žinoti implikaciją: (i) jei p, tai būtinai p. Patį teiginį p galime žinoti tik a posteriori. Tačiau jei žinome, kad p yra a posteriori, tai iš p ir (i) galime daryti išvadą, kad būtinai ši katedra nėra pagaminta iš ledo. Kitaip sakant, žinome būtiną teiginį, tačiau jį žinome a posteriori, nes viena iš prielaidų grindžianti šį teiginį yra pažinta remiantis patyrimu.
2) Antrasis samprotavimas (Kripke 1971: 136, 1980: 100–105) remiasi būtinos tapatybės prielaida, t. y. prielaida, jog jei du objektai yra tapatūs, tai jie yra būtinai tapatūs:
(BT) ∀x∀y(x = y → □(x = y))
Šią prielaidą galime pagrįsti kitais dviem principais: būtinos tapatybės sau principu ir tapačių objektų neatskiriamumu (indiscernibility of identicals). Pagal pirmąjį, visi objektai būtinai yra savimi, t. y. ∀x□(x = x). Pagal antrąjį, jei x ir y yra tapatūs, tai visomis savybėmis, kuriomis pasižymi x, pasižymi ir y, ir vice versa, t. y. ∀x∀y(x = y → ∀F(Fx ↔ Fy)). Iš pirmojo principo galime išvesti, jog x pasižymi savybe būtinai būti tapačiu x, o iš antrojo galime išvesti, kad jei x = y, tai ir y pasižymi savybe būtinai būti tapačiu x. Kitaip sakant, jei x = y, tai būtinai x = y.
Tai, kad tam tikri tapatybės teiginiai yra teisingi, žinome tik iš patyrimo, t. y. tik a posteriori. Tarkime, faktas, kad Aušrinė žvaigždė ir Vakarinė žvaigždė yra ta pati planeta Venera, taigi ir faktas, jog Aušrinė žvaigždė = Vakarinė žvaigždė, buvo atrastas empiriškai. Dar daugiau, neįmanoma šio fakto atrasti a priori, nes vien iš to, kad įvardijome kažkokį kūną jam danguje pasirodžius vakare, ir iš to, kad tą patį padarėme šiam kūnui pasirodžius iš ryto, negalime išvesti to, kad abu kartus įvardijome vieną ir tą patį objektą.
Kita vertus, pagal (BT) žinome hipotetinį teiginį:
(H) rytinė žvaigždė = vakarinė žvaigždė → □(rytinė žvaigždė = vakarinė žvaigždė).
Juk jei turime vieną ir tą patį objektą, tai neįmanoma, kad vienas ir tas pats objektas pavirstų dviem netapačiais objektais kitokioje situacijoje. Bet jei žinome (H) ir a posteriori žinome, jog Aušrinė žvaigždė = Vakarinė žvaigždė, tai žinome a posteriori, jog būtinai Aušrinė žvaigždė = Vakarinė žvaigždė.
Atsitiktiniai a priori teiginiai
Kripkė taip pat pateikia samprotavimus, turinčius pagrįsti išvadą, jog egzistuoja atsitiktiniai teiginiai, kurie, nepaisant jų atsitiktinumo, yra sužinomi a priori.
Įsivaizduokime, kad turime metalinį strypą s ir teigiame, kad išraiškos „vieno metro ilgis“ reikšmę fiksuosime pagal faktinį šio metalinio strypo s ilgį laiko momentu t1. Užfiksavę išraiškos „vieno metro ilgis“ reikšmę, galime teigti, kad tam tikri objektai galimuose pasauliuose yra ar nėra vieno metro ilgio. Ši frazė yra rigidinis dezignatorius, t. y. visuose galimuose pasauliuose jos reikšmė yra tapati. Tačiau kokio statuso yra teiginys:
(M) metalinio strypo s ilgis laiko momentu t1 yra vienas metras?
Viena vertus, kadangi mes nustatėme išraiškos „vieno metro ilgio“ reikšmę pagal faktinį šio metalinio strypo s ilgį laiko momentu t1, tai faktą jog (M) yra teisingas teiginys, žinome a priori. Kitaip sakant, tam, kad žinotume, jog (M), mums nereikia jokio empirinio pagrindimo. Antra vertus, pats metalinis strypas s laiko momentu t1 galėjo būti kitokio ilgio. Pavyzdžiui, jei tuo laiko momentu šis strypas būtų pakaitintas ar pašaldytas, tai jis būtų buvęs ilgesnis arba trumpesnis. Taigi, (M) yra atsitiktinai teisingas teiginys, t. y. faktiniame pasaulyje jis teisingas, o kažkuriame iš galimų pasaulių (M) yra klaidingas.
Pažymime, kad nors dalis filosofų atmeta Kripkės pateiktus samprotavimus, turinčius pagrįsti, kad egzistuoja būtini a posteriori ir atsitiktiniai a priori teiginiai, vienareikšmiškai galima teigti, jog sąsajos tarp a priori ir būtinų bei a posteriori ir atsitiktinių teiginių daugiau nebėra priimamos kaip akivaizdžios.
Literatūra:
Kant, I., 1982. Grynojo proto kritika. Vert. R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis.
Kneale, M. & Kneale, W., 1962. The Development of Logic. Oxford: Clarendon Press.
Kripke S. A., 1971. Identity and Necessity. In: Identity and Individuation, (ed.) M. Munitz, 135–164. New York: New York University Press.
Leibniz, G. W., 1990. The Monadology. In: The Rationalists: René Descartes, Benedict Spinoza, Gottfried Wilhelm Freiherr Von Leibniz. Trans. George Mongomery, 455–471. New York: Anchor Books, Doubleday.
Thurow, J. & Casullo, A., 2013. The A Priori in Philosophy. Oxford: Oxford University Press.
Skaityti plačiau:
Straipsnius rinktinėje Thurow & Casullo 2013.