Deontologija yra moralės ir etikos teorija, kuri teigia, kad teisingumas ir moralumas priklauso nuo veiksmo pobūdžio arba pareigos, o ne nuo jo pasekmių ar rezultatų. Ši etikos teorija teigia, kad tam, kad veiksmas būtų laikomas moraliai teisingu arba neteisingu, svarbu atsižvelgti į pačią veiksmo pobūdį ir pagrindines moralines principus ar vertybes, o ne tik į tai, kokie pasekmės gali iš jų kilti.
Deontologinės etikos šalininkai teigia, kad yra tam tikri universaliai galiojantys moraliniai principai ar pareigos, kurių žmonės turi laikytis nepriklausomai nuo situacijos ar aplinkybių. Tokios pareigos gali apimti, pavyzdžiui, nežudyti, nesukčiauti arba laikytis duotų pažadų.
Ši etikos sritis turėjo įtakos daugeliui moralinių ir teisinių sistemų. Ji yra svarbi teisinio mąstymo, pareigų etikos ir profesinės etikos srityse. Kritikai teigia, kad deontologija gali būti per griežta ir neskaidri, o kai kuriais atvejais gali lemti moralinių sprendimų prieštaravimus. Tačiau jos pritariančiųjų teigimu, deontologija suteikia aiškų ir tvirtą moralinį pagrindą, padedantį žmonėms nustatyti ir laikytis moralumo standartų bei vengti moralinio atsakomybės pažeidimų.