Immanuelis Kantas (1724-1804) yra pagrindinė šiuolaikinės filosofijos figūra. Jis sintezavo ankstyvąjį modernųjį racionalizmą ir empirizmą, nustatė sąlygas daugeliui XIX ir XX a. filosofijos krypčių ir šiandien tebedaro didelę įtaką metafizikai, epistemologijai, etikai, politinei filosofijai, estetikai ir kitoms sritims. Pagrindinė Kanto “kritinės filosofijos” idėja, ypač trijose jo Kritikose: Grynojo proto kritikoje (1781, 1787), Praktinio proto kritikoje (1788) ir Teismo galios kritikoje (1790), yra žmogaus autonomija. Jis teigia, kad žmogaus supratimas yra bendrųjų gamtos dėsnių, struktūruojančių visą mūsų patirtį, šaltinis, o žmogaus protas pats sau suteikia moralės dėsnį, kuris yra mūsų tikėjimo Dievu, laisvės ir nemirtingumo pagrindas. Todėl mokslinis pažinimas, moralė ir religinis tikėjimas yra tarpusavyje nuoseklūs ir saugūs, nes visi jie remiasi tuo pačiu žmogaus autonomijos pagrindu, kuris taip pat yra galutinis gamtos tikslas pagal teleologinę apmąstančio sprendimo pasaulėžiūrą, kurią Kantas įveda siekdamas suvienyti teorinę ir praktinę savo filosofinės sistemos dalis.
