Šiame straipsnyje aptariamas filosofinis idealizmas kaip XVIII-XIX a. judėjimas, nors ir atsiradęs XVII a. filosofijoje, ir tęsęsis iki XX a. Jame peržiūrimas standartinis skirtumas tarp epistemologinio idealizmo – požiūrio, kad žmogiškojo pažinimo turinį neišvengiamai lemia žmogiškojo mąstymo struktūra, ir ontologinio idealizmo – požiūrio, kad epistemologinis idealizmas teikia tiesą, nes pati tikrovė yra mąstymo forma, o žmogiškoji mintis joje dalyvauja, – ir pakeičiamas anksčiau A. C. Ewingo pasiūlytas skirtumas tarp epistemologinių ir metafizinių argumentų, pagrindžiančių idealizmą kaip metafizinę poziciją. Aptarus pirmtakus, įraše daugiausia dėmesio skiriama XVIII a. idealizmo versijoms dėl Berklio, Hume’o ir Kanto, XIX a. vokiškojo idealizmo, o vėliau britų ir amerikiečių idealizmo judėjimams, o pabaigoje nagrinėjamas Moore’o ir Russello puolimas prieš idealizmą ir vėlyvoji Brand Blanshardo idealizmo gynyba.
